Anot miškininkų profesionalų, plynieji kirtimai vykdomi visose tvarkingai savo miškų ūkį prižiūrinčiose šalyse, o juos ribojant be reikiamo pagrindo rizikuotume patirti nuostolių. Pavyzdžiui, atsisakius tokių kirtimų gali nukentėti pušynai, išaugti ūkininkavimo sąnaudos ir kt.
Plynųjų kirtimų priešininkai tikina, kad naudojant šį metodą daroma didelė žala visai miško biologinei įvairovei.
Bandys apriboti plynuosius kirtimus
Praeitą savaitę Seime buvo pristatyti Aplinkos ministerijos siūlymai drausti plynuosius kirtimus visuose trečios kategorijos (apsauginiuose) miškuose, išskyrus būtinus miškui atkurti atvejus. O ketvirtos kategorijos (ūkiniuose) regioninių parkų valstybiniuose miškuose nuo kitų metų tokių kirtimų plotas turėtų būti mažinamas nuo 8 iki 3 hektarų.
Antros grupės (draustiniuose ir rekreaciniuose) miškuose būtų draudžiami pagrindiniai kirtimai. Išskirtiniais atvejais būtų leidžiami tik sanitariniai kirtimai.
Svarstomos ir parlamentaro Lino Balsio pateiktos Miškų įstatymo pataisos, kurios numato visuose trečios grupės miškuose uždrausti ne tik plynuosius pagrindinius, bet ir atvejinius miško kirtimus, išskyrus biologinės įvairovės palaikymo miško kirtimus, pelkinių ir užmirkusių augaviečių medynuose, kuriuose plynųjų kirtimų biržės plotas negalėtų būti didesnis nei 3 ha.
Su tam tikromis išimtimis tokius kirtimus siūloma uždrausti ir saugomose teritorijose esančiuose ūkiniuose miškuose. L. Balsys nurodo, kad naudojant atvejinius kirtimus miškas plynai iškertamas per kelis kartus, su kelių metų pertrauka – esą būtent dėl jų turime tokį liūdną vaizdą Labanoro regioniniame parke.
Prieš plynuosius kirtimus stojantys visuomenininkai aiškina, kad atrankiniai kirtimai miškui turi didesnę vertę. „Labanoro žygio manifeste“ raginama valstybiniuose ir privačiuose miškuose plynes formuojančius kirtimus pakeisti į kirtimus, kurie esą užtikrina nepertraukiamą ir sveiką miško gyvavimą.
Kaip yra pareiškęs aktyvistas gamtininkas Andriejus Gaidamavičius, jei būtų atsisakyta plynųjų kirtimų, arba bent jų mastas sumažintas perpus, nebeliktų didesnių problemų.
Siūlo remtis ne emocijomis
Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto profesorius emeritas habil. dr. Antanas Juodvalkis DELFI pabrėžė, kad tvarkingai miškų ūkį prižiūrinčioje šalyje turi būti visokių kirtimų. Pagrindinis tikslas – brandus miškas, išskyrus rezervatus, turi būti pakeistas jaunu.
„Ne visur įmanoma atkurti mišką netaikant plynųjų kirtimų. Jie vykdomi visame pasaulyje, svarbiausia – tinkamai taikyti, priklausomai nuo miškų ir jų grupės. Vokietijoje bene prieš 20 metų plynuosius kirtimus buvo uždraudę, bet po 2 ar 3 metų tokios nuostatos atsisakė. Be abejo, dabar dėl jų pas mus sukeltas dirbtinis triukšmas“, – sakė mokslininkas, šioje srityje dirbantis per pusšimtį metų.
Anot A. Juodvalkio, jis pats nusiteikęs prieš masinius plynuosius kirtimus, kurie prieš dešimtmetį sudarė 90 proc. visų kirtimų, įtikinėjo juos mažinti. Dabar plynieji kirtimai sumažėjo iki 70 proc., tačiau padaugėjus atrankinių kirtimų, daugiau jų rezultatai įvertinami nepatenkinamai.
Buvusio ilgamečio šalies miškotvarkos vadovo, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos garbės nario Algirdo Antano Bruko pastebėjimu, pasaulyje naudojami kirtimų metodai grindžiami miškininkavimo kriterijais, o ne emocijomis.
„Kertant mišką reikia siekti mažesnių pažeidimų. Įvairūs atrankiniai kirtimai geriau tinka kalnų miškuose, nes geriau apsaugoma dirva nuo erozijos, ir atogrąžų džiunglėse, kur dėl labai didelės medžių rūšių įvairovės ir skirtingų jų kirtimo amžių racionalūs plyni kirtimai tiesiog neįmanomi. O viduriniųjų ir šiauresnių klimatinių zonų miškuose plynieji kirtimai, įvairiai ribojant jų plotus, formas, biržių šliejimo laiką ir pan., visai neblogai pasiteisina. Be to, taip galima tikslesnė medienos apskaita, lengvai diegiami šiuolaikiniai miškų selekcijos bei genetikos pasiekimai. Nesuprantu plynų kirtimų baimės. Svarbu, kad jų nebūtų per daug“, – DELFI komentavo žinomas miškininkas.
Matysime daugiau biržių
Pasak A. Juodvalkio, trečioje miškų grupėje plyni kirtimai turėtų būti leidžiami, bet reikia sutarti dėl jų ploto. Jis pritaria darbo grupės pasiūlymui šių kirtimų plotą apsauginiuose miškuose sumažinti nuo 5 iki 3 ha.
„Manau, kad tai logiška. Net siūliau, kad plyni kirtimai šios grupės miškuose sudarytų ne daugiau 25–30 proc. O Seimo nario L. Balsio pasiūlymai drausti ne tik ne tik plynuosius, bet ir atvejinius kirtimus – nesąmonė. Miškas turi būti atkuriamas, negalime laikyti visur rezervatų, kad būtų vien sengirės“, – kalbėjo profesorius.
Miškininkas numatytus ribojimus ketvirtos grupės regioninių parkų valstybiniuose miškuose vertina kaip visuomenės raminimą po protesto žygio Labanoro girioje. Jo pastebėjimu, 8 ha dydžio plynieji kirtimai vykdavo išimtinais atvejais, tai nedarė didelės žalos, o dabar tiesiog matysime daugiau biržių.
A.Brukas pastarajam sprendimui taip pat nemato rimtų argumentų, nes plynai iškirstame 8 ha plote priklausomai nuo konkrečių sąlygų galima puikiausiai atkurti gerus medynus. Išsklaidžius kirtimus bus daugiau važinėjama po mišką, keliamas didesnis triukšmas, todėl daugiau kentės aplinka.
A.Juodvalkis kritikavo ir norus uždrausti pagrindinius kirtimus antros grupės miškuose. Pasak jo, malonu lankytis tik sutvarkytame parkiniame miške: „O šiandien gražūs tokie miškai po 20–50 metų pradės griūti. Viskam yra pradžia ir pabaiga. Jeigu miškas bus užšlamštintas, tai niekas į jį nenorės eiti.“
Gali nukentėti pušynai
Lūkesčiai, kad totalinis plynųjų kirtimų draudimas duos kažkokią didžiulę naudą ekologijai, A. Bruko įsitikinimu, yra perdėti.
„To dažniausiai tikisi žmonės, per mažai įsigilinę į problemą, bet garsiai kalbantys. Štai trečios grupės miškai iš tokių ribojimų realios ekologinės naudos neturės. Miškas bus iškirstas ir atnaujintas, bet tai brangiau kainuos. Laimės nebent tie gyventojai, kurie nepakenčia matyti kirtaviečių. Tai saviapgaulė. Kirtimo būdus nustatykime ne dekretais, o palikime spręsti specialistams“, – svarstė jis.
Miškininko teigimu, tuose miškuose, kuriuose nekertama plynai, pušų mažėja, įsigali kitos medžių rūšys bei šabakštynai.
Dėl padidėsiančio pavojaus pušynams antrino ir A. Juodvalkis, nes atrankiniai kirtimai netinka norint atkurti šiuos šviesinius medžius, taip galima sužlugti medynus. Todėl čia dažnai vykdomi dviejų atvejų kirtimai.
„Taikant šį metodą paliekame 80–100 pušų hektare ir pušynas atželia. Jei paliksime 150 medžių, nebeužteks šviesos, pradėjusios augti pušys sunyks. Tačiau tokiu būdu pušynus galima atkurti ne visur. Štai derlingose augavietėse, jei nenaudojami plynieji kirtimai, suželia avietės, krūmynai. Ten kito kelio nėra: kirsti plynai, ruošti dirvą ir atsodinti pušis. Yra ir kitų atvejų. Ąžuolai mažiau nei pušys jautrūs šviesos stygiui, bet jei yra prižėlę lazdynų, šermukšnių ar šaltekšnių, ąžuolyno be plynųjų kirtimų neatkursime“, – pasakojo A. Juodvalkis.
Jo nuomone, jog priklausomai nuo miško kategorijos ūkininkauti reikia taip, kad ir gamtai būtų gerai, ir žmogui gražu, ir naudinga.
„Pagauti emocijų žmonės siūlo iš viso nekirsti miškų. O iš jų per 70 procentų yra ūkiniai, skirti medienai išauginti, – niekur nuo to nepabėgsime. Norai, kad į mišką tik žiūrėsime, grybausime ir uogausime, tėra išpūstas burbulas“, – kalbėjo mokslininkas.
Palies ir privačius miškus
Aplinkos ministerijos nuomone, Seime pristatyti apribojimai turėtų būti taikomi tiek valstybiniams miškams, tiek privačių miškų valdų savininkams keičiant Miškų įstatymą ir kitus teisės aktus. Parengti reikiamas teisės aktų pataisas ketinama iki šių metų pabaigos.
Lietuvoje pirmos grupės miškai, užimantys 1,1 proc. visų miškų ploto, rezervuoti biologinei įvairovei. Juose negalimi nei kirtimai, nei lankymas, nei kita ūkinė veikla.
Antros grupės miškai (apie 12 proc.) skirti rekreaciniams poreikiams ir biologinei įvairovei. Iš esmės didžiąją dalį sudaro miškai, esantys miestuose, besiribojantys su jų teritorijomis ar biologinei įvairovei rezervuoti miškai. Juose plynieji kirtimai nėra leidžiami.
Trečios grupės miškai (apie 15 proc.) yra įvairūs draustiniai, apsaugos zonos. Taip pat jie yra labiau prižiūrimi, turint tikslą išsaugoti biologinę įvairovę. Juose leidžiami plynieji kirtimai iki 5 ha.
Daugiausiai turime ketvirtos grupės – ūkinių miškų, kurie sudaro per 72 proc. Juose leidžiama visa pagrindinė ūkinė veikla ir plynieji kirtimai iki 8 ha.