Europos Komisijos duomenimis, šių metų vasarį vidutinės svertinės natūralaus pieno supirkimo kainos Lietuvoje buvo 9 proc. aukštesnės už pastarųjų 5 metų vidurkį.
Portalo milkprices.nl duomenimis, didžiosios Europos pieninės stambiesiems gamintojams per pastaruosius 12 mėnesių už pieną vidutiniškai mokėjo 352 eurus už toną. Pienininkų asociacijos „Pieno centras“, vienijančios didžiausius perdirbėjus, duomenimis, stambiesiems Lietuvos ūkiams, iš kurių superkama apie pusė viso šalyje pagaminamo pieno, vidutinė metinė kaina už natūralų pieną pernai siekė 355 eurus už toną.
Tarpininkai Lietuvoje už natūralų pieną smulkiausiems ūkiams pernai mokėjo vidutiniškai 226 eurus už toną, o perdirbimo įmonėms pardavė už 337 eurus už toną.
Pienininkų vertinimu, tarpininkų vidutinė pelningumo marža pernai galėjo siekti apie 49 proc., - iš supirkto ir perparduoto pieno kainos skirtumo jie galėjo uždirbti per 54 mln. eurų. Kadangi didžiąją kaštų dalį sudaro žalio pieno surinkimas, siekiantis iki 50 eurų už toną, tarpininkų pelningumas pernai galėjo siekti apie 25 proc., arba mažiausiai 25 mln. eurų
Šilutės pieno gamintojų asociacijos pirmininkės Juzefos Tamavičienės įsitikinimu, žalią pieną superkantys ir jį pardavę tarpininkai pasiima per didelę atlygio dalį.
Pasak jos, nesąžininga, kad gamintojai skirstomi į mažus šeimos ūkius, turinčius 10 karvių, ir didelius tiekėjus, kurių ūkyje yra 400 galvijų. Pagal ūkio dydį ir pristatomo pieno kiekį ūkininkams apskaičiuojama skirtinga pieno supirkimo kaina.
„Tiek mažo, tiek didelio pieno gamintojo pienas, jei tik jis kokybiškas, patenka į tą patį perdirbimo katilą. Suprantama, kad dideli pieno gamintojai turi gauti didesnę kainą nei mažiukai. Bet skirtumas neturėtų būti toks didelis. Jau seniai turėjo mokslininkai ar atsakingi asmenys apskaičiuoti proporcijas, nes dabar tarpininkams tikrai atitenka per didelė dalis“, - Eltai sakė J. Tamavičienė.
Žalią pieną iš žemdirbių superkantys tarpininkai - įmonės ir kooperatyvai - valdo apie trečdalį visos supirkimo rinkos. Supirktą pieną jie parduoda perdirbti arba eksportuoja.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, nedideli pienininkystės ūkiai be subsidijų ir Europos Sąjungos išmokų dirba nuostolingai, tuo tarpu žemės ūkio bendrovės, kooperatyvai ir pieno supirkimo įmonės - pelningai.
Instituto duomenimis, ūkininkų, kurių pagrindines pajamas sudarė pieno pardavimai, grynasis nuostolingumas, be subsidijų, 2014 metais siekė 47 proc., o 2015 metais ūkininkų nuostolingumas siekė 59 proc. Tuo tarpu žemės ūkio bendrovės ir įmonės dirbo pelningai - 2014 metais jų pelningumas be subsidijų siekė 19 proc., 2015 metais - 2,7 proc.
Patys tarpininkai pateikia priešingą nuomonę. Jie sako, kad tik derėdamiesi su perdirbėjais ir surinkdami didelius pieno kiekius, sugeba ūkininkams mokėti daugiau nei šie gautų žaliavą parduodami tiesiogiai.
Lietuvos pienininkų asociacijos „Karvutė“ ir ŽŪKB „Pamario pienas“ vadovė, Edita Katutienė skaičiuoja, kad pieno perdirbėjai, įskaitant ir „Pieno centro“ narius jei ir mokėjo aukštesnę kainą, tai pernai tik 4 mėnesius. O nuo 2017 11 mėn. pieno kaina pradėjo mažėti. 2018 m. vasario mėn. buvo sumažinta iki 20 centų atvežto bazinio pieno į pieno perdirbimo gamyklą, o kovą , iš kai kurių pieno perdirbėjų ,gavome komercinį pasiūlymą parduoti pieno žaliavą už 18 centų su atvežimu iki perdirbimo gamyklos.
"Galiu patvirtinti – perdirbėjai supirkėjams mokėjo beveik tokias pačias kainas, kokias ir stambiesiems ūkiams. Tačiau reikėtų paminėti, kad pieno perdirbėjai iš stambių ūkių patys ir pasiima žaliavą, o pieno supirkėjai ją atveža tiesiai į gamyklą. Tai kainuoja vidutiniškai 1,5 eurocento vienam kilogramui", – skaičius dėsto E. Katutienė.