Užsimenama, kad jei valdžia nereaguos į parengtą ilgą vienuolikos punktų suvažiavimo rezoliuciją, sostinės link gali pajudėti žemdirbių sunkioji technika. Žemdirbiai tvirtina, kad žemės ūkio sektorius jau keletą metų iš eilės ritasi žemyn.
Nenori būti išlaikytiniais
Jei už žemės ūkio produkciją būtų mokama sąžininga, gamybos kaštus padengianti kaina, ūkininkams nereikėtų ir paramos - tvirtina žemdirbius į visuotinį suvažiavimą Jonavoje sukvietusios Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS), Žemės ūkio bendrovių, Grūdų augintojų ir Pieno gamintojų asociacijos ir Šeimos ūkininkų sąjunga.
Į suvažiavimą žada atvykti apie 3000 dalyvių.
Siekiama pabrėžti, kad žemdirbiai nėra valstybės išlaikytiniai ar tie, kurie gyvena kitų sąskaita. Tačiau brangstančios paslaugos, padidėję mokesčiai, nelygios ūkininkavimo sąlygos, palyginti su kitų Europos Sąjungos šalių ūkininkais, juos varo į dar didesnę neviltį.
Pastebima, kad grūdų, pieno žaliavos supirkimo kainos krenta, o investicinės ES paramos krepšelis beveik išsekęs, nors iki finansinio laikotarpio pabaigos dar likę keletas metų. Pernai rudens liūtys permerkė laukus, todėl nepavyko nuimti kone trečdalio derliaus. Žiemkenčių laukuose daug kur tyvuliuoja ežerėliai.
Parengtoje suvažiavimo rezoliucijoje reikalaujama nedelsiant inicijuoti diskusijas dėl Lietuvos žemės ūkio sektoriaus ateities, parengti trumpalaikę bei ilgalaikę šalies žemės ūkio sektoriaus strategijas, deramai įvertinant sektoriaus indėlį į visos šalies ekonomiką ir sugrąžinti jam deramą įvaizdį mūsų visuomenėje.
Ar turime maisto nepriklausomybę
Žemdirbiai tvirtina, kad žemės ūkio sektorius jau keletą metų iš eilės ritasi žemyn.
„Prezidentė kalba apie karinį, energetinį saugumą, o maisto nepriklausomybę turime? Karvių skaičius mažėja, dalį pieno jau atsivežame. Anksčiau auginome per 3 milijonus kiaulių, o dabar pusę reikalingo kiekio kiaulienos įsivežame, nuostolius didina kiaulių maras. Linų nebeliko, cukrinių runkelių laukia toks pat likimas. Tikrai kyla klausimas, ar Lietuvoje dar reikia žemės ūkio?“ – problemas DELFI vardijo Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis.
Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vadovo Jono Talmanto įsitikinimu, žemės ūkio situacija dabar pati kritiškiausia per visus atkurtos nepriklausomos Lietuvos metus.
„Ne visi ūkininkai po šių metų sugebės atsigauti. Per 27-erius metus nebuvo tokios sudėtingos situacijos. Dėl lietaus dar užpernai ne visi nuėmė derlių, pernai buvo dar blogiau. Supirkimo kainos pastaruosius penkerius metus sumažėjo net 43 proc. O dabar stipriai pakelti „Sodros“ įmokas, akcizą kurui, pelno mokestį tikrai nėra tinkamas laikas“, – dėstė jis.
Po ilgo darbo tapo „blogiukais“
Pasak J. Talmanto vadovo, ūkininkas labai pelningais metais turi užsiauginti „lašinius“, kad galėtų išgyventi, kai 2–3 metai būna prasti. O dabar tokias atsargas piniginėje esą sutirpdys mokesčiai.
„Reikia suprasti mūsų sektoriaus specifiką. Kitose ES šalyse yra tokia praktika: jei diegi inovacijas ir vykdai plėtrą, pelno mokesčio nemoki. Mūsų ilgesnį laiką dirbantys ūkininkai turi po 35–37 proc. nuosavos žemės. Esame priversti plėstis ir pirkti žemę. Dabar tam skiriame beveik visus savo pinigus, imame paskolas, kurių palūkanos 10–15 metų guls ant sprando. Jei nereikėtų pirkti žemės, galėtume sumokėti ir didesnį pelno mokestį“, – kalbėjo ūkininkas.
J. Talmantas pabrėžė, kad šis suvažiavimas vyksta išskirtinėmis aplinkybėmis – visuomenė priešinama su žemdirbiais, kai kurie valdžios atstovai juos žemina.
„Matome, kad visi reikalai krypsta į blogą pusę. Tiek priekaištų dar nesame girdėję. Skrieja kaltinimai, kad neva esame veltėdžiai, išlaikytiniai ir pan. Todėl ir svarstome, gal reikia baigti ūkininkauti, o maistą vežtis iš kitų šalių? Žemdirbiai labai įpykę: prieš 27-erius metus pradėję kurtis plynuose laukuose dirbo dieną naktį, kol sustiprėjo, o dabar tapo „blogiukais“. Kviečiame visus bent 3 mėnesius paūkininkauti – pamelžti karves, pašerti kiaules, pasėti javus, juos prižiūrėti. Pamatysite, ar čia taip lengva“,– ūkininkų skaudulius liejo jis.
Suvažiavimo organizatoriai viliasi, kad valdžia išgirs ūkininkų pagalbos šauksmą. Kitu atveju jie žada nenusileisti.
„Tai gali būti visai legalios akcijos. Pavyzdžiui, išvažiuosime traktoriais į kelius ir mažu greičiu pajudėsime Vilniaus link“, – svarstė J. Talmantas.
Situacija įtempta
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys svarstė, kad toks skambus suvažiavimo pavadinimas – iš dalies žemdirbių emocijų išraiška. Tačiau jis pripažino, kad dabar žemės ūkio padėtis – įtempta.
„Ir pasauliniu mastu matome, kad grūdų supirkimo kainos yra žemiausiame lygyje per pastaruosius septynerius metus. Pieno sektorius irgi turi problemų, žaliavos kainų kilstelėjimas buvo, bet nepasiekė tų aukštumų, kurios buvo 2013-ųjų pabaigoje.
Nežinia, kaip Europos Komisija pasielgs su sandėliuose sukauptu didžiuliu pieno miltelių kiekiu. Nuogąstaujama, kad gali būti nauja krizė. Šiuose esminiuose žemės ūkio sektoriuose situacija tikrai nedėkinga. Dėl blogų gamtinių sąlygų kenčia ir kitų ES šalių ūkininkai“, – DELFI dėstė A. Gapšys.
Jis pastebėjo, kad turėtume kalbėti ne tik apie kritinę žemės ūkio situaciją, bet ir apie mūsų žemdirbių savivaldos problemas.
„Štai, Žemės ūkio rūmai jau treti metai neturi vadovo. Tai valdymo krizės apraiška. Pieno gamintojams trūksta organizuotumo, kad jungtųsi į kooperatyvus, rastų bendra kalbą su perdirbėjais. Dabar jie kaip maži paukščiukai žiūri į Vyriausybę, kad ji duotų pinigų. Iš tikrųjų reikia veikti kitame lygyje“, – kritikavo A. Gapšys.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto rinkotyros ekspertas nesutinka, kad žemdirbiams būtų klijuojama išlaikytinių etiketė. Žemės ūkyje dirba apie 4 proc. gyventojų, o sukuriama apie 3 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Žemės ūkis, matyt, geriausiai atlaikė 2008 metų krizę.
„Nepamirškime, kad apsirūpinimas maistu – viena svarbiausių valstybės funkcijų, kurią atlieka mūsų žemdirbiai. Aišku, ūkininkai, kaip ir visi kiti, turi mokėti mokesčius. Kitas klausimas – kokio dydžio jie turi būti“, – pridūrė A. Gapšys.
