Nors žemdirbiai nori tvarkingos melioracijos, tačiau juos baugina valdžios planai šios sistemos tvarkymą finansuoti ne iš biudžeto, o palikti patiems žemės savininkams.
Bijo rūpintis patys
„Melioracija šiuo metu yra itin gili ir rimta problema. Įrenginiai pasenę, jų priežiūra daug kainuoja, be to, realiai melioracijos sistema labai menkai tvarkoma. Lietuvai gresia ekologinė katastrofa, jei nebus rekonstruojami rinktuvai, atšakos“, – sako kooperatyvo „Agroves group“ vadovas Jonas Jagminas.
Anot J. Jagmino, ūkininkus pasiekė žinia, kad Lietuvos valdininkai svarsto perduoti melioracijos sistemų priežiūrą ūkininkams, bet jau kilo diskusijų, kad tai nereali mintis, mat visoje šalyje išraizgytas neatsiejamas melioracijos tinklas.
„Yra visokių nuomonių. Puikiai suprantu, kad ta dalimi, kuri yra ūkininkų laukuose, jie patys ir pasirūpintų. Visgi yra magistralinių tinklų, kurie jungia nuo 10-ies iki 20-ies ūkininkų. Čia jau ir prasideda diskusijos, juk rasti bendrą ir vieningą sprendimą nėra paprasta“, – aiškino J. Jagminas.
Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Žemės ir išteklių politikos departamento Išteklių, melioracijos ir biokuro skyriaus vedėjas Vaidas Vitukynas neslepia, kad pastaruoju metu itin aktuali problema neatsirado per vieną dieną.
„Problemų dėl melioracijos atsirado dar ją kuriant. Pavyzdžiui, daugelyje Vakarų Europos šalių žemių sausinimas buvo atliekamas išimtinai pagal žemės savininkų prašymus, dažniausiai – kooperacijos pagrindais, melioracijos statiniai atskiros vertės neturi, sausinama žemė padidina žemės vertę. Melioracijos priežiūra reglamentuojama dažniausiai savivaldos lygmeniu. O buvusioje SSSR teritorijoje (taip pat ir Lietuvoje) žemių sausinimo metu privačios nuosavybės į žemę nebuvo“, – paaiškina V. Vitukynas.
Sovietinis palikimas
ŽŪM duomenimis, Lietuvoje žemės ūkio naudmenų yra nusausinta apie 2,5 mln. ha. Magistralinių melioracijos griovių ilgis siekia apie 52 tūkst. km. Šiuo metu didžioji dalis (93 proc.) požeminio drenažo priklauso žemės savininkams.
Valstybei priklauso sureguliuoti upeliai, grioviai, juose esantys melioracijos statiniai, tvenkinių hidrotechnikos statiniai, polderiai ir kitos melioracijos sistemos. Savivaldybės atlieka melioracijos priežiūros darbus, t. y. šalina avarinius gedimus, pumpuoja vandens perteklių sausinimo siurblinėse ir polderiuose, šienauja griovių, pylimų ir užtvankų šlaitus, kerta krūmus, atlieka smulkų griovių remontą (valo susikaupusias sąnašas), atlieka kitus priežiūros ir remonto darbus.
Likviduojant šiuos gedimus, siekiama užkirsti kelią, kad nebūtų padaryta žala kitų asmenų ar valstybės turtui, gamtinei aplinkai. Vadovaujantis Melioracijos įstatymo nuostatomis, žemės savininkas, kuris yra tiesioginis naudos gavėjas, privalo naudoti pagal paskirtį ir prižiūrėti melioruotoje žemėje esančius melioracijos statinius, juos skubiai remontuoti, jei dėl jų gedimo gali būti padaryta žalos kitų asmenų ar valstybės turtui, gamtinei aplinkai.
J. Jagmino įvardytą gresiančią ekologinę katastrofą ŽŪM atstovas atremia jau numatytomis investicijomis.
„2018 m. melioracijos programai įgyvendinti iš valstybės biudžeto skirta 11,5 mln. eurų. Savivaldybėms priskirtoms melioracijos statinių ir melioracijos sistemų priežiūros ir remonto funkcijoms atlikti – dar 2,9 milijonai eurų. Šiuo metu melioracijos statiniams rekonstruoti taip pat naudojamos ES finansinės paramos lėšos“, – aiškino ŽŪM atstovas.
Visgi tokias investicijas Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vadovas Jonas Talmantas vadina kiškio ašaromis.
50 milijonų kasmet
„Melioracijos grioviai, užtvankos ir pralaidos neprižiūrimos. Jos užneštos šiukšlėmis, o nuotėkų žiotys žemiau nei dugnas. Juk vanduo negali tekėti į kalną, tad ir semia laukus ir derlių. Realiai reikėtų gerokai didesnių investicijų, bent jau po 50 milijonų eurų kasmet. Maždaug tiek reikia pasenusiems ir nuo sovietmečio iš pagrindų neremontuotiems melioracijos tinklams rekonstruoti. Šiandien skiriami pinigai visos Lietuvos melioracijos tinklams tėra minimali suma. Ir tai ji numatyta tik metams. O kas bus ateinančius trejus metus, jau neaišku – nė nepaskirtas finansavimas“, – pasiekusiomis žiniomis dalijosi J. Talmantas.
V. Vitukynas teigia, kad melioracijos tinklų priežiūrą privalo vykdyti savivaldybės, kurios jau nuo 2015 m. pagal numatytą priemonę „Parama žemės ūkio vandentvarkai“ gali gauti paramą tinklams tvarkyti. Paramą gauti gali ir melioracijos sistemų naudotojų asociacijos.
„Pagal paramos priemonę remiamas lauko drenažo inžinerinės infrastruktūros atnaujinimas, lauko drenažo sistemų pritaikymas joms keliamiems aplinkosaugos reikalavimams, vietinės reikšmės vidaus kelių rekonstrukcija bei įrengimas ir ariamosios žemės kalkinimas. Finansuojama 80 procentų visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų su PVM. Didžiausia paramos suma vienam projektui – iki 300 tūkstančių eurų, o, kai rekonstruojami polderiai, – iki 600 tūkstančių eurų. Priemonei įgyvendinti skirta 86,886 mln. eurų“, – dėstė V. Vitukynas.
ŽŪM duomenimis, jau įvyko du paraiškų priėmimo etapai, kurių metu finansavimui skirta 50 milijonų eurų. Be to, V. Vitukyno pateiktais duomenimis, iš viso pagal paramos priemonę 2015–2017 m. patvirtinta 164 projektų parama už 47,5 mln. eurų. 2016–2017 m. įgyvendintas 51 projektas, kuriuos įvykdžius buvo pagerinta būklė beveik 7 000 ha sausinamo ploto. Dar 113 projektų, kuriems skirta parama, kol kas nėra įgyvendinti, tačiau ministerijos atstovas nurodė, kad jie vykdomi. Pagal V. Vitukyno pateiktą informaciją, ateinantiems trejiems metams jau surasti pinigai – lėšų likutis 2018–2020 m. sudaro apie 23 milijonus eurų.
Reali situacija išties niūroka – ne visos savivaldybės suskubo pasinaudoti finansavimu ir imtis melioracijos tinklų remontų.
Nori atiduoti naudotojams
„Akivaizdu, jog esanti situacija netenkina nei valstybės, nei savivaldybių, patikėjimo teise valdančių melioracijos statinius, nei žemės savininkų, gaunančių naudą iš melioruotos žemės. Todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plane yra numatyta, kad iki 2020 m. pabaigos valstybei priklausantys melioracijos statiniai būtų perduoti jų tiesioginiams naudotojams. Taip pat numatoma keisti melioracijos įrenginių naudotojų tarpusavio santykių juridinę formą, kuri leistų geriau reglamentuoti naudotojų civilinius santykius eksploatuojant melioracijos statinius, bei bendradarbiauti ir efektyviau eksploatuoti turimą melioracijos turtą“, – ateities planus atskleidė V. Vitukynas.
Kaip realiai turėtų atrodyti tinklų perdavimas ir kam tektų atsakomybė, kol kas nėra tiksliai parengta. Anot J. Talmanto, svarstymai, kad melioracijos tinklais turėtų rūpintis ūkininkai, ne vienam ūkio šeimininkui kelia nerimą.
„Vyriausybė svarsto visą melioraciją perduoti ūkininkams. O juk visa sistema bendra visoje šalyje. Atiduoti visą melioracijos sistemą – tas pats, kad atiduoti magistralinį kelią po 100 metrų žmogui ir pasakyti: čia jūsų, tvarkykite, kaskite sniegą, bastykite, valykite kelius savo dalyje. Vargu, ar būtų kelias sutvarkytas. Rašėme ir rezoliuciją, kad valstybė atsižvelgtų į realią situaciją ir neperduotų visos melioracijos sistemos ūkiams“, – sako J. Talmantas.
ŽŪM atstovas nurodė, kad kol kas aiškaus modelio, kaip ir kas turėtų perimti melioracijos sistemos tvarkymą, nėra. Ūkininkai neslepia, kad sprendimo laukia su nerimu. Visgi ministerijoje, anot jos atstovo, dar tik rengiama Melioracijos statinių racionalesnio valdymo, finansavimo ir teisinių santykių pertvarkymo modelių studija. Tik ją užbaigus paaiškės, kas taps atsakingas už melioracijos sistemas ir privalės jas tvarkyti, kad Lietuvos nebeskandintų liūtys.