Laidoje Delfi Tema kalbėjome apie tai, kokios gali būtų grūdų supirkimo kainos, kurios jau pasiekė visų laikų rekordą, ar užteksime trąšų sėjai.
Lietuva viena pirmųjų pasaulyje pagal grūdų eksportą vienam gyventojui.
„Pirmoji brangimo banga buvo rudenį, kai dėl pandemijos sutrūkinėjusių tiekimo grandinių javai brango 30-50 proc. ir tada kainos buvo rekordinės. Tačiau jos jau buvo išsikvėpusi ir vasario pradžioje pradėjo kristi. Laukėme stabilizacijos. Karas viską pakeitė kardinaliai“, – aiškina Karolis Šimas, „Agrokoncerno grūdų“ vadovas.
Jis paaiškina ir ką reiškia kariaujančios šalys pasaulinėje prekyboje grūdais. Rusijoje užauginamas kiekis nesikeis. Be to, sankcijos paprastai neliečia maisto, tačiau logistika bus sudėtingesnė, nes į uostus neįsileidžiami laivai, keisis pirkėjai, nes dalis tiesiog atsisakys pirkti iš agresoriaus. Tikėtina, jie ras kam parduoti, tačiau kaina augs. Kas kita Ukraina, nes uostai blokuojami, geležinkelis pažeistas. Nežinia, ar pavyks išvežti derlių.
„Po mėnesio turės prasidėti sėja. Neaišku, ar ukrainiečiai vykstant kovoms fiziškai galės pasėti“, – pasakoja K. Šimas.
Kalbant skaičiais, Rusija ir Ukraina tai 20 proc. pasaulinio kukurūzų eksporto, kviečių 30 proc. Europai tai bus tiesioginė įtaka, nes pusė kukurūzų buvo vežama į Europą, kitas didžiausias pirkėjas Kinija.
Kokios bus kainos dar kol kas neaišku, tačiau jos jau siekia debesis.
„Biržose svyravimai milžiniški, po 5-15 proc. per dieną. Vieną dieną kviečių tona gali pabrangti 70 eurų, kitą atpigti 30. To dar nėra buvę. Jautriai reaguojama į kiekvieną žinutę. Matome, kad senas derlius dar brangsta, naujo kainos pradeda stabilizuotis“, – analizuoja K. Šimas.
Pavyzdžiui, vakar (trečiadienį) Bulgarija ir Rumunija paprašė ES stabdyti grūdų eksportą ir javai ES pradėjo pigti, nors JAV toliau brango.
Prieš karą „Matif“ biržoje kviečiai pardavinėti po 260 eurų, prasidėjus karui kaina šovė į viršų ir aukščiausias taškas buvo vakar – 370 eurų. Be to, javų trūksta ir ūkininkas Lietuvoje galėjo gauti 370 eurų. Pas mus yra žemdirbių, kurie mėgina „pagauti“ tokią kainą ir parduoti. Tai du kartus didesnė daugiau nei vidutiniškai mokėta prieš 2-3 metus, kai už kviečiu tona vertinta 150-160 eurų.
Lietuviai į Rusiją grūdų neveža ir iš ten neperka. Iš Ukrainos importuodavome kukurūzus, tačiau juos yra kuo pakeisti. Kas kita, nežinia kokį derlių mes patys nuimsime. Technikos, augalų apsaugos priemonių yra, tačiau dėl sutrūkinėjusių tiekimo grandinių Lietuvoje trūksta bent 20 proc. trąšų.
Iš Rusijos trąšos, net užsakytos ir už kurias sumokėta, nebus vežamos. Klausimas, kiek „Achema“ pagamins azotinių trąšų ir kiek jų galės patiekti vietiniai rinkai.
„Stambūs ūkiai, kurie laikėsi technologijų, dar metus galės tręšti mažiau. Blogiau bus smulkiesiems. Be to, neaišku, kokia bus gamta. Ji gali tiek pagerinti, tiek sugadinti derlių, nors jau aišku, kad tokio milžiniško pertekliaus, kaip dabar, nebebus“, – prognozuoja K. Šimas ir sako, kad bijoti rudeninės sėjos dar anksti. Turime pakankamai laiko persiorientuoti.
Trąšas reikės vežti iš Kanados, Čilės, Maroko. Vien dėl logistikos jos bus brangesnės. Kokia kaina laukia spėlioti dar neverta. Pagal šiandienines javų ir trąšų kainas, dar galima dirbti pelningai.
Pasak. K. Šimo, šiandien ūkininkai pasimetę, kaip ir visas verslas. Nežinia ar verta parduoti seną derlių, fiksuoti naujo derliaus supirkimo kainas. Kas bus su trąšomis.
Kalbant apie atsargas, Lietuvoje jų yra pakankamai. Iki naujo derliaus jų pakaks, nes sandėliuose dar saugoma apie 1,5 mln. tonų seno derliaus javų.