Kokiu keliu planuoja pasukti Žemės ūkio ministerija, ar bus dalinama parama sunkiausius laikus išgyvenantiems sektoriams ir kokia bus ši parama, ji pati kol kas nekomentuoja. Tik, kaip praneša BNS, Europos Sąjungos, o kartu ir Lietuvos kiaulių augintojų padėčiai vis blogėjant, Europos Komisija (EK) kvies aukšto lygio darbo grupę ir kartu su ES narėmis analizuos jų problemas, Žemės ūkio ir žuvininkystės ministrų taryboje pranešė eurokomisaras Janušas Vojciechovskis.
Tuo metu žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas taryboje dar kartą ragino ES paremti sektorių, pranešė Žemės ūkio ministerija (ŽŪM).
Pasak ministro, kad ūkiai išgyventų, valstybės biudžeto lėšų nepakanka, ES parama būtina. Be to, sunkumų dėl didėjančių kaštų patiria ir kiti sektoriai, todėl sprendimų reikia ir ten.
Ričardas Valiulis, prieš keletą metų paėmė didžiulę paskolą ir pirko Žiobiškio kiaulių kompleksą. Jo idėja buvo turėti pilną maisto grandinę nuo laukų, kuriuose auginami javai, iki prekybos sistemos, nes skerdyklą ir parduotuvę jau turėjo. Trūko tik pačio užaugintų šnipuotųjų. Šioje sistemoje dirba 28 žmonės.
„Žemės ūkis Lietuvoje nenyksta. Pavyzdžiui, matau, kad šiandien pieno ūkiai klesti, nes kainos ypatingai aukštos. 5-10 karvių ūkiai, kuriuose žmonės dar melžia rankomis ir į „bidonus“ supilstytą pieną nešioja rankomis, yra nesąmonė. Tokia produkcija paprasčiau per brangi. Fermos, kurios vienas ar du melžimo robotai, gyvena puikiai“, – jokio liūdesio nemato Saulius Daniulis, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas.
S. Daniulis sako, kad trąšų kainoms šovus debesų links grūdininkams teks „įsijungti smegenis“ ir nepilti trąšų bei augalų apsaugos priemonių neskaičiuojant – kaip liepia tuos produktus parduodančių įmonių konsultantas.
Mažina apsukas
„Paukštienos augintojams smogė pandemija, kai krito kainos ES. Nuostolius prisiėmė perdirbimo įmonės, padėjo valstybė ir sunkmetį pragyvenome. Tačiau keletą kartų pabrangus energetikai, šokus darbo užmokesčiui, perdirbimo įmonės dirba nuostolingai ir nebenori subsidijuoti ūkininkų. Kai kurie augintojai nutraukia veiklą, nes supirkimo kainos nebedengia išlaidų. Bendra gamyba mažėja“, – kaip gyvena pasakoja Lietuvos paukštininkystės asociacijos vadovas Vytautas Tėvelis ir sako, kad, pavyzdžiui, Kaišiadorių paukštynas nutraukia veiklą ir iš ūkininkų žaliavos nebepirks ir šie tiesiog turės nutraukti veikla.
Lyginant su pernai metais, asociacijos duomenimis, gamyba jau sumažėjo 15 proc. Po Kaišiadorių paukštyno uždarymo ji dar kris.
„Matome, kad sparčiai auga lenkiškos produkcijos importas ir jau užima daugiau nei pusę rinkos, nors pagal savo gamybos kiekius mes pilnai apsirūpiname paukštiena“, – sako V. Tėvelis ir pastebi, kad nors kiaušinių rinkoje mus spaudžia ukrainiečiai, tačiau paukštienos segmente jie dar nėra konkurentais.
„Mums reikia bent laikinos pagalbos, kad išsilaikytume tiek išbrangus energetiniams ištekliams, tačiau kol kas iš valstybinių institucijų tyla“, – sako V. Tėvelis ir skaičiuoja, kad nors didmeninės kainos kyla, jos dar nepadengia energetinių išteklių kainų šuolio.
Smaugia energetiniai ištekliai
„Kaip grūdininkas iki šiol galėjau išgyventi. Pernykštis derlius pabrango ir pelningumas didelis. Tačiau trąšų kaina padidėjo dvigubai. Visgi dar galima išsilaikyti. Tačiau pirkau kiaulių kompleksą ir jau pusę metų supirkimo kainos kritusios ir pardavus vieną bekoną tenka pridėti 60 eurų. Perspektyva miglota, tuo labiau, kad esu skolingas bankui, įsipareigojimus prisiėmė ne tik mano, bet ir dukros ūkis. Tačiau šiandien graudu“, – dėsto R. Valiulis, skaičiuojantis, kad ne tik pigo kiauliena, bet brango grūdai, elektra, augo taršos mokesčiai. Jei valstybės neprisidės, ar nebus sukurtas kitas paramos modelis, ferma gali neišlikti.
Pernai ūkis gavo paramą kaip nukentėjęs nuo pandemijos. Nepaisant jos, metinis nuostolis 150 tūkst. eurų. Be paramos nuostoliai būtų 300 tūkst. eurų. Per mėnesį kompleksas parduoda tūkstantį bekoną. Kiekvieną mėnesį nuostoliai 60 tūkst. eurų.
„Grūdų sektoriuje neramūs laikai. Brangstant energetiniams ištekliams kyla trąšų kainos ir auga savikaina. Jos brango 3-4 kartus, tačiau grūdai tik 20-30 proc. Šios kainų žirklės palietė ir mus. Tokiomis kainomis patręšti laukus pagal agrotechnikos reikalavimus ir tikėtis, kad dirbsi pelningai, jau nebeverta. Blogai ir tai, kad energetinę krizę išgyvena ES. Amerikoje energetika ir dujos, tuo pačiu ir trąšos, kur kas pigesnės“, – dėlioja Aušrys Macijauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos prezidentas.
Nors ES deklaruoja žaliąją energetiką, tačiau priklausoma nuo iškastinio kuro ir kiekvienais metais ūkininkams vis sunkiau konkuruoti pasaulinėse rinkose. Tuo labiau, kad, pavyzdžiui, grūdų kaina nustatoma Čikagos biržoje.
S. Daniulis žvelgia kitaip. Jis sako, kad 80 proc. ūkininkų agronomai tai įvairių įmonių pardavėjai – konsultantai, kurių tikslas tiesiog parduoti savo produktus. Teks į šiuos patarimus žvelgti atsargiau, samdyti nepriklausomus agronomus.
Nori permainų
„Manau, ūkininkai gali gauti ir papildomų pajamų, pavyzdžiui, iš taršos leidimų. Aplinkos ministras Simonas Gentvilas mėgsta kalbėti apie tvarumą ir tai, kad teršėjas moka. Antra šio šūkio dalis turėtū būti, kad valytojas gauna, o žemės ūkis sritis, kuri surenka, o ne skleidžia CO2. Užrakiname anglį į dirvą, reikia suskaičiuoti ir galėtume, kaip jau įprasta, pavyzdžiui, transporto įmonėms parduosime taršos leidimus. Kaip vyksta Vokietijoje“, – siūlo S. Daniulis.
Ekologinių ūkių asociacijos vadovas mato ir kitą pajamų šaltinį – gaminti alternatyvią elektros energiją. Danijoje nėra fermos, kurios stogas nebūtų uždengtas saulės energiją gaminančiais paneliais.
„Kai užsiauginsi grūdus, iš jų gaminsi pašarus, auginsi ir parduosi savo kiaulę ar vištą ir mėšlą grąžinsi į dirvą, bus uždaras ratas. Lietuvoje dabar buvo iškreipta sistema, kur ūkininkai buvo tik juodadarbiai, priklausomi perdirbėjams. Į uždarą ratą pakliuvo kiaulių ir gyvulių augintojai. Vieninteliai grūdininkai sugebėjo patys eksportuoti savo derlių ir atkuto“, – savo viziją piešia S. Daniulis.
Jis sako, kad, pavyzdžiui, Latvijoje, ar Lenkijoje žaliavų rinką valdo kooperatyvai.
„Gaila laiko, kaip iš 120 tūkst. ūkių 80 tūkst. deklaruoja plotus ir nieko negamina, dar 20 tūkst. smulkūs, kurie ne prekiniai, o socialiniai ūkiai. PVM mokėtojais iš jų iki 10 tūkst. ūkių, kurie ir gamina realią produkciją. Kai nematome skaičių, tai stojame ant bačkos ir šaukiame, kad iš žemės ūkio traukiasi dešimtys tūkstančių ūkininkų, kurie realiai nieko negamino“, – piktinasi S. Daniulis ir sako, kad mato, jog pora metu bus sunkus laikotarpis, per kurį turės pasikeisti ūkių struktūra, nes dėl infliacijos išmokos, kas maitino tūkstančius, nuvertės ir nieko nebereikš. Ūkiai stambės.
S. Daniulis sako, kad, pavyzdžiui, remti tuos, kurie laiko nuo 60 karvių ir įsipareigoja pasiekti 100. Mes trupiname pinigus smulkiems, kurie tas lėšas tiesiog pravalgys ir nieko nepakeis.
Lenkų kelias netinka
„Matome, kad kitos šalys labai operatyviai reaguoja į permainas energetikoje ir rinkoje. Kitos šalys mėgina apsaugoti jautrius sektorius. Pas mus realiai jau metus tik kalbama, tačiau realiai nieko apčiuopiamo nedaroma. Kartais politikai net tiesiai sako, kad nieko tokio, jei bus uždarytas vienas kitas kiaulių kompleksas. Jei truks grūdų, atsivešime iš Argentinos. Atsivežti pigesnių trąšų iš JAV mes negalime“, – dėsto A. Macijauskas ir sako, kad kol kas galime pigiai atsivežti kiaulienos ir kitų produktų. Tačiau kai jų neturėsime patys, mokėsime tiek, kiek paprašys. Maisto gamyba prioritetinė sritis.
R. Valiulis sako, kad kiaulininkai negali taip, kaip lenkų paukštininkai negali gyventi. Šie, kai kainos krenta, tiesiog uždaro paukštyną ir paukščius vėl pradeda auginti tik tada, kai šis verslas vėl pelningas.
„Kiaulių komplekso veiklą galima sustabdyti tik palaipsniui. Tai užtrunka aštuonis mėnesius. Tam, kad jis pradėtų normaliai veikti, reikia daugiau nei metų. Be to, ką daryti su darbuotojais. Atleisti gali greitai, o kaip paskui surinksi. Šiais laikais jau reikia taikytis prie darbuotojų“, – verslo specifiką nusako R. Valiulis ir sako, kad norėdama išsaugoti sektorių valstybė turi veikti greitai.
R. Valiulis siūlo siekti, kad ES valstybės, jei nėra kur eksportuoti, augintų tik tiek, kiek suvartoja pačios. Konkurencija sumažėtų ir kainos grįžtų į padorias vėžes, nes lietuviai nebegali konkuruoti su tomis šalimis, kurios, skirtingai nuo mūsų, remia savo augintojus.
Tačiau kelias, kad būtų auginama tik tiek, kiek suvartoja pati valstybė, netinka grūdininkams, nes šio derliaus mes sunaudojame tik trečdalį. Visa kita išvežame.
Kvotų atsižegnoja
„Tokia sistema, kai buvo auginama tik tiek, kiek sunaudoja pati šalis, ES ilgai gyvavo. Tai buvo vadinamos kvotos, tačiau spaudžiama Pasaulio prekybos organizacijos bendrija atsisakė šios sistemos. Kita priežastis, dėl kurios jos buvo atsisakyta – dirbant laisvos rinkos sąlygomis tai per brangu, nes reikėjo kontroliuoti kainas“, – analizuoja A. Macijauskas ir juokauja, kad visi gyvenam pagal bendrą ES nustatą politiką, tačiau kai ištinka kokia nors krizė, visi suskumba gelbėtis kaip kas išmano ir bendri kriterijai pamirštami.
Lietuvoje dabar nyksta gyvulininkystė ir kiaulienos sektorius ir A. Macijauskas prognozuoja, kad per keletą metų mes tapsime priklausomi nuo mėsos ir pieno importo. Jis sako, kad padėtų tai, apie ką kalba politikai. Tiesiog reikia ne kalbų, o įgyvendinti savo pažadus. Pavyzdžiui, iš pieno gamybos pasitraukė dešimtys tūkstančių karvių laikytojų, tas pats nutiks su paukštininkais,
„Negali tiesiog kuriam laikui išjungti ir vėl įjungti fermos. Iš karto prarasi rinką, darbuotojus, kurių nebesusigrąžinsi, atsiliksi nuo technologijų. Vienintelė išeitis pakeisti valstybės požiūrį į žemės ūkį, kad jis būtų toks pat strateginis, kaip energetika“, – sako A. Macijauskas.
R. Valiulis sako, kad nekalbant apie visą sektorių, o konkrečiai jo ūkį, išlikti jis gali tik gavęs valstybės paramą, kad galėtų išlaukti kol kaina pradės kilti ir jis vėl galėtų funkcionuoti. Šiuo momentu resursų yra tik iki balandžio. Jei niekas nesikeis, fermą teks uždaryti ir gyventi iš grūdų auginimo.
Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos prezidentas Vytautas Barkauskas sako, kad jiems reikia kuo didesnės rinkos. Jau dabar vis daugiau gyvulių auginimui išsiveža lenkai, kuriems juos penėti apsimoka. Supirkimo kainos galėtų būti reikšmingos. Tokios rinkos, kaip Kinija praradimas reikšmingas. Kokie bus praradimai dar neaišku. Žalos ūkininkai dar nepatyrė, nes perdirbimo įmonėms žaliavos trūksta – prieauglį superka lenkai. Veislinius galvijus perka kitos šalys.