ES Žaliasis kursas numato emisijų ir taršos mažinimo tikslus žemės ūkyje. Renginio dalyviai sutartinai kartojo, kad siekiant šių tikslų būtina matyti visą paveikslą ir daryti pokyčius matant visas sektoriaus dedamąsias, o ne imtis pavienių priemonių, kurios naikintų, o ne augintų žemės ūkio sektorių. Todėl visi pokyčiai turėtų būti įgyvendinami remiantis mokslu, technologijomis, atlikus skaičiavimus, įvertinus ir socialinius-ekonominius sprendimų padarinius, rašoma pranešime.
Kaip pastebėjo renginyje dalyvavęs Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas, Lietuva, nedarydama nieko, greičiausiai pasiektų iškeltus žaliojo kurso tikslus dėl tam tikrų sektorių savaiminio nykimo.
„Pagrindiniai klimato kaitą veikiantys teršalai, kuriuos išskiria žemės ūkis, yra metanas (iš gyvulininkystės) ir azoto suboksidas (iš augalininkystės ūkių). Nedarydami nieko mes greičiausiai iškeltus tvarumo tikslus pasiektume, nes gyvulininkystės sektorius labai sparčiai traukiasi ir nematau galimybių sustabdyti tą mažėjimą. O augalininkystė greičiausiai irgi trauktųsi, nes neatlaikytume konkurencijos iš Ukrainos ar kitų šalių. Todėl reikia išminties ir pastangų formuojant žemės ūkio politiką, kad ir pasiektume tvarumo tikslus, ir išsaugotume žemės ūkio sektorių, kuris užtikrina saugų Lietuvos gyventojų ir europiečių aprūpinimą maistu“, – sakė A. Macijauskas.
Anot jo, pokyčius, susijusius su aplinkosauga, reikia daryti taip, kad ūkininkai, žemdirbiai nenukentėtų finansiškai. Ir tam pirmiausia turime pasitelkti mokslo žinias, naujas technologijas, kurios padeda su mažiau išgauti daugiau.
Jam antrino ir Lietuvos augalų apsaugos asociacijos (LAAA) direktorė Zita Varanavičienė. Anot jos, įgyvendinant tokius visą sektorių transformuojančius pokyčius būtina tinkamai įvertinti sprendimų poveikį, remtis mokslu, o ne emocijomis ar paviršutinišku požiūriu, nes antraip sprendžiant vienas problemas sukuriamos kitos.
„Nauji ūkininkavimo metodai, kurie remiasi mokslu, tyrimais, skaitmeninėmis technologijomis, papildys esančius dabar, tokius kaip sėjomaina. Labai svarbu, kad ir valstybinis reguliavimas padėtų ūkininkams tvariai ūkininkauti, o ne trukdytų“, – sakė Z. Varanavičienė.
Didelio dėmesio sulaukė dirvožemio tema
Ekspertų diskusijos metu daug dėmesio skirta ir dirvožemio būklei. Renginį atidaręs Lietuvos žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas akcentavo, kad dirvožemis, jo saugojimas ir tausus naudojimas yra Vyriausybės prioritetuose.
Ūkininkų atstovai taip pat pritarė, kad dirvožemis turi būti tausojamas, o tam labiausiai trūksta jo būklės monitoringo – anksčiau jį valstybė vykdė, tačiau nuo šių metų stebėjimas buvo nutrauktas. Pasak ūkininkų, Lietuva galėtų išsiskirti visame pasaulyje, jeigu pradėtų nuolat tirti dirvožemio būklę visoje šalyje ir šiuos duomenis skaitmenizuotų, padarytų atvirai prieinamus.
Tai leistų sudaryti labai tikslinius tręšimo planus kiekvienam plotui, panaudojant technologijas tręšti ir naudoti augalų apsaugos produktus labai tikslingai, tvariai. Dar daugiau – su dirvožemio „sveikata“ galėtų būti susieta ir ūkininkams skiriama finansinė parama, išmokos, ir tai dar labiau skatintų ūkininkauti tvariai.
Apskritai, ekspertų teigimu, galime pasidžiaugti, kad jau dabar Lietuvoje turime daug tvarių ūkių pavyzdžių, kur ūkininkai patys atlieka dirvožemio tyrimus, sudaro tikslinius tręšimo planus, taiko sėjomainos principus, apsėja laukų kraštus žydinčiais augalais, kurios lanko apdulkintojai. Tai rodo, kad ūkininkai ir patys suinteresuoti turėti sveiką dirvožemį.
Anot Z. Varanavičienės, LAAA vadovės, turėtume atsižvelgti į esamą situaciją: Lietuvoje jau šiandien ūkininkai naudoja kelissyk mažiau augalų apsaugos produktų – 1 kg veikliosios medžiagos hektarui, kai Belgijoje, Olandijoje, į 1 ha purškiama 5-6 kg veikliosios medžiagos.
Renginio dalyviai pastebėjo, kad ekologinis ūkis nėra panacėja, kuri leistų užauginti pakankamai kokybiško maisto, užtikrinant tvarumą ir efektyvumą. Kaip rodo Velse atlikti tyrimai, ekologiniai ūkiai į aplinką išskiria daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų negu tradiciniai ūkiai (skaičiuojant emisijas 1 kg maisto išauginimui).
Aplinkos viceministro Dano Augučio teigimu, dar vienas svarbus aspektas – biologinės įvairovės apsauga. Ir nors žemės ūkio veikla yra laikoma viena iš trijų didžiausių grėsmių biologinės įvairovės užtikrinimui, jis taip pat yra ir vienas potencialiai didžiausių sąjungininkų ją išsaugant.
Gyvulius šeria importuotais genetiškai modifikuotais baltyminiais parašais
A. Macijauskas atkreipė dėmesį į dar vieną problemą, apie kurią mažai kalbama.
„Europoje mes gyvename saviapgaulėje, mes nepasigaminame pakankamai maisto sau. Esame pilnai priklausomi nuo importinių baltymų, kurie vežami iš Pietų ir Šiaurės Amerikos. Kasdien atplaukia didžiuliai laivai į Europos uostus, taip pat ir Klaipėdą, ir iškraunami sojos rupiniai. Tai genetiškai modifikuota soja, auginta intensyviomis technologijomis, mažiausiai du kartus apdorota glifosatais. Visi gyvuliai, naminiai gyvūnai ES yra šeriami amerikoniška soja, nes nesugebame užsiauginti pakankamai pašaro Europoje. Ir mes apsimetame, kad tos problemos nėra“, – pasakojo A. Macijauskas.
Tad, pasak jo, iš vienos pusės mes draudžiame naudoti augalų apsaugos produktus savo pupiniuose augaluose, kurie galėtų būti puikus pakaitalas sojos rupiniams, iš kitos pusės Europoje iškraunama genetiškai modifikuota soja ir visos karvės, avys vištos, antys, žąsys, visi gyvūnai bus pašerti šita soja.
Svarbus visų įsitraukimas
Ėjimas ES žaliojo kurso link nėra tik sprendimų priėmėjų ar ūkininkų rūpestis, tai turi tapti kiekvieno iš mūsų atsakomybe ir vartojimo įpročių pokyčiu.
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktorius dr. Gintaras Brazauskas pabrėžė, kad tvarumo keliu turi eiti visi – nuo gamintojo iki vartotojo, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kiek ŠESD emisijų išskiriama vienai maisto kilo kalorijai pagaminti. Dalis pasaulio gyventojų badauja, bet kita dalis turi per daug maisto, kurio nemaža dalis išmetama. Tad išauga perdirbimo ir antrinio atliekų panaudojimo svarba.