Kita dalis, ypatingai Lietuvoje, – tiesiog priemonė gauti pajamas nieko neveikiant, tik renkantis tiesiogines išmokas ir tokių žmonių net nereikėtų vadinti ūkininkais, o tiesiog „valdų savininkais“.
„Lietuvoje tiek mūsų asociacija, tiek kitos siūlo atskirti ūkininkų ūkius, kurie gamina produktus ir yra PVM mokėtojai ir tiesiog valdos turėtojus, kurie taip pat gali pretenduoti į tiesiogines išmokas. Imant Lietuvos statistiką, iš 130 tūkst. deklaruojančių, apie 100 tūkst. turi iki 20 ha ploto ir dauguma jų nėra realūs ūkininkai. Iš jų tik koks 1000 sodininkai ar daržovių augintojai. Kiti pusiau natūriniai ūkiai, kurie laiko po vieną karvę, deklaruoja pievas ir patys išgeria primelžtą pieną. Jie vis tiek turės pasitraukti. Tačiau galima sutvarkyti registrą ir matytume kokia reali padėtis žemės ūkyje“, – dėlioja Saulius Daniulis, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas, pats ūkininkas.
Jis sako, kad bando teikti ir kitą reikšmingą pasiūlymą – ūkis neturi būti dalomas, kaip yra daugumoje Skandinavijos šalių. Jis gali būti tik paveldimas ar parduodamas kaip visumas. Pas mus dažnai vaikai, kai miršta tėvai, ūkius išdalina gabaliukais po kelis hektarus. Danijoje, pavyzdžiui, jei yra tėvo ūkis ir jį paveldi 10 vaikų, vienas iš jų ima paskolą ir nuperka šį objektą bei padalina ne žemę, o pinigus.
„Kai atskirsime valdos turėtojus ir realius ūkininkus, Lietuvoje matysime visai kitą statistiką ir sukuriamą vertę prekiniuose ūkiuose. Tačiau šių skaičių niekas nenori matyti ir pripažinti, kad hektare sukuriama vertė yra milžiniška. Dabar, kai statistika bendra, lengva deklaruoti, kad žemės ūkis vargsta, nes vidurkis skaičiuojamas su tais, kurie tiesiog deklaruoja pievas. Įdomu tai, kad būtent šių smulkiųjų pelningumas milžiniškas, nes pajamas jie gauna, o išlaidų jokių ir statistiką iškreipia“, – piktinasi S. Daniulis ir pripažįsta, kad vyksta globalizacija ir nori nenori stambėja net korporacijos. Augalininkystės ūkis, kuris augina kviečius ir valdo 20 hektarų išgyventi negali. Nes jo savininko darbo laikas realiai 4 dienos pavasarį ir 4 rudenį ir iš šios veiklos jis nori gyventi ištisus metus.
„Jie nori iš to gyventi, gauti paramas, čiulpti pinigus už nieką ir nieko negaminti. Laikas tai baigti“, – piktinasi S. Daniulis ir sako, kad nereikia nurašyti smulkiųjų. 5 hektarų daržovių ūkis išlaikys šeimą. Tačiau jei tokiam plote laikai tris karves, tai neprašyk paramų. Tiesiog tai hobis, kaip kitiems žmonėms laikyti kates ar šunis.
„Niekas nedraudžia turėti tokius ūkius, tačiau reikia suprasti, kad iš to nepragyvensi. Tai gali būti tik papildomas pajamų šaltinis šalia kito, samdomo, darbo. Nereikia mums išradinėti dviračio. Tokie žmonės nėra ūkininkai, nes iš to nepragyvena, o mes verkiame, kad ūkiai sparčiai nyksta. Kai buvo virš 200 tūkst. ūkių, tiesiog buvom pridarę nesąmonių – trihektarininkus pavadinom ūkininkais. Kai lietuviškos žemdirbiškos organizacijos trimituoja, kad Vokietijoje žmogus iš 30 ha ūkio pragyvena, jie sako netiesą. Jie visi turi papildomus darbus ir iš tokio ploto vokietis, olandas, ar švedas nepragyvena“, – dėsto S. Daniulis.
Jis tikina, kad pats dar prieš Lietuvai stojant į ES, kai planavo auginti serbentus, važinėjo po daugelį Vakarų šalių ir savo akimis matė, kaip Danijoje žmogus su prabangiu „Mercedes“ ir baltais marškiniais pats 5 ha plote kasė runkelius. Tiesiog ten nėra žemės nuomos ir jei turi žemę, turi ją dirbti. Dėl to Danijoje veikia galybė kooperatyvų, kurie teikia šią paslaugą. Jei plotą apleidi, žemės mokestis iki 30 proc. nuo jos vertės per metus. Per keletą metų su šiuo plotu gali atsisveikinti. Kitas žmogus pirko sodybą su 20 ha žemės, sėjo kviečius ir jais kūreno sodybą šildančius pečius, nes taip buvo pigiau nei pirkti anglis.
„Klausiau jo kodėl, atsakė, kad privalo kažką auginti, kitaip bus bėdų. Dėl to juos tiesiog kūrena. Man tada tai buvo nesuvokiama, nes jie degino duoną“, – įspūdžiais dalinasi S. Daniulis.
S. Daniulis atsako, kodėl niekas niekada pas mus nepakeitė tvarkos – šimtai tūkstančių smulkių ūkininkų yra rinkėjai, kuriems politikai labai noriai prieš rinkimus padalina pinigų. Politikai jam tiesiai yra pasakę, kad stambių ūkių yra keliolika tūkstančių, o kitų virš 100 tūkst., kurie potencialūs balsuotojai. Be to, taip, ES išmokomis, sprendžiama kaimo socialinės problemos – jie gauna tiesiogines išmokas ir neina prašyti pašalpų, kurios mokamos iš biudžeto.
„Bėda, kai Lietuva, agrarinė valstybė, nenori tvarkyti savo agrarinio sektoriaus. Lazeriai mūsų neišgelbės. Toks jausmas, kad dabar vyrauja aplinkosauginis požiūris, kai kaime nieko neveiksime, gražiai gyvensime ir nieko neauginsime“, – piktinasi S. Daniulis ir sako, kad vieną kartą reikia tiesiog įvardinti kas yra kas ir tie, kurie gamina produkciją ir tie, kurie yra tiesiog paramos ir išmokų gavėjai.
2020 m. ES buvo 5,3 mln. ūkių mažiau nei 2005 m.
Europos Paralamento pateikta statistika taip pat neguodžia. 2020 m. Europos Sąjungoje buvo 9,1 mln. ūkių, t. y. 5,3 mln. ūkių mažiau nei 2005 m. (37 proc. mažiau).
Ūkiai gali būti klasifikuojami pagal tai, kokia veikla lemia pagrindinę ūkio pajamų dalį. Vieni ūkiai gauna pajamas iš įvairių veiklų (tai mišrūs ūkiai), kiti – daugiausiai iš augalininkystės ar gyvulininkystės. Specializuotasis ūkininkavimas reiškia, kad viena veikla sudaro ne mažiau nei du trečdalius visos ūkio produkcijos.
2020 m. visų rūšių ES ūkių buvo mažiau nei 2005 m., o kai kurių rūšių ūkių mažėjo daugiau nei kitų. Mišrių ūkių buvo 2,3 mln. mažiau, specializuotų gyvulininkystės ūkių – 1,6 mln., o specializuotų augalininkystės ūkių – 0,9 mln. mažiau.
2020 m. beveik trys penktadaliai (58 proc.) visų ūkių buvo priskirti specializuotiems augalininkystės ūkiams: kiek daugiau nei trečdalis (34 proc.) – laukininkystės, penktadalis (22 proc.) – daugiamečių kultūrų auginimo ir visai maža dalis (2 proc.) – sodininkystės sričiai.
Vos daugiau nei penktadalis (22 proc.) ES ūkių buvo specializuoti gyvulininkystės ūkiai, populiariausia pakraipa – pienininkystė (5 proc. visų ūkių), toliau – galvijų, paukštininkystės, avių, ožkų ir kitų ganomų gyvulių auginimo ūkiai (po 4 proc.).
2020 m. kiek mažiau nei penktadalis (19 proc.) visų ES ūkių buvo mišrūs ūkiai, t. y. juose buvo auginami įvairūs augalai ir / arba gyvuliai, o viena veikla nesudarė dviejų trečdalių standartinės produkcijos.
Kai kurių ūkių (1 proc. iš visų) nebuvo įmanoma klasifikuoti, nes jie arba natūriniai, arba gamino prekes, kurų standartinės produkcijos nebuvo įmanoma apskaičiuoti.
Pusė ES kultivuojamų žemės ūkio naudmenų yra specializuotuose augalininkystės ūkiuose
2020 m. vos daugiau nei pusė (52 proc.) ES kultivuojamų žemės ūkio naudmenų (KŽŪN) buvo specializuotuose augalininkystės ūkiuose, maždaug trečdalis (33 proc.) – specializuotuose gyvulininkystės ūkiuose, o likusi dalis – mišriuose ūkiuose (15 proc.). Šalių lygiu kiekvieno specializacijos tipo ūkių valdomų KŽŪN dalis stipriai koreliavo su ūkių skaičiumi pagal specializacijos tipą.
Daugelyje Rytų Europos šalių, pvz., Bulgarijoje (73 proc.), Vengrijoje (72 proc.), Rumunijoje (67 proc.), taip pat Viduržemio jūros regiono šalyse, kaip antai, Graikijoje (74 proc.), Maltoje (63 proc.) ir Kroatijoje (61 proc.), buvo daug specializuotų augalininkystės ūkių. Tai dažnai rodė palankias sąlygas auginti tam tikrų rūšių grūdus, vaisius ir / arba alyvuoges.
Specializuoti gyvulininkystės ūkiai buvo labiau paplitę keliose šiaurės vakarų Europos šalyse, pvz., Liuksemburge (82 proc. visų ūkių), Airijoje (79 proc.) ir Nyderlanduose (58 proc.).