Gruodžio 20 d. Seimas priėmė Ūkininkų ūkio įstatymo nr. VIII-1159 11 straipsnio pakeitimo įstatymą. Dabar ūkininkai sodybą ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermas, ūkio, šiltnamius ir kt.) pastatus savo žemėje galės statyti tik tokiu atveju, jei sklypo plotas ne mažesnis nei 2 ha ir iš ūkio veiklos per paskutinius 3 metus yra gauta ne mažiau kaip pusė pajamų.
Atsiliepimą į šio įstatymo priėmimą norėjosi rašyti iš karto, bet sulaikė artėjančios Kalėdų šventės. Norėjosi kažkiek atvėsti, kad tekstas nesigautų labai piktas. Bet mandagiai rašyti ir dabar sunku.
Tiesą sakant, pradėjus ūkininkauti ir planuojat įsikūrimą ūkyje, planuojat visų ūkininkavimui reikalingų pastatų statymą, tai yra tarsi griaustinis iš giedro dangaus. Šį dalyką galima palyginti su medžiotojais (seimūnai), kurie staiga nutaria pamedžioti vilkų (t.y. tų, kurie prisidengdami Ūkio įstatymu statosi namus), tačiau bemedžiodami kartu nutaria pašaudyti ir avių (ūkininkauti pradedančių ūkininkų), kad rimčiau medžioklė atrodytų.
Argumentuodami savo siūlomas pataisas seimūnai aiškino, kad reikalingus ūkinius pastatus nauji ūkininkai kelis metus gali kur nors nuomotis. Argumentavimui buvo pasitelkta statistika apie Lietuvos žemės ūkių vidurkius. Gaila, bet tai tik parodo, kad seimūnams terūpi vidurkiai, o ne realiai žemės ūkyje dirbantys žmonės, ne reali situacija kaime. Net ir tie, kurie turėjo ryšį su žemės ūkiu, pabuvę Seime, atrodo, užmiršo realybę. Labai liūdna, kai įstatymus priimantys žmonės net nesikonsultuoja, nediskutuoja su realiai žemę dirbančiais žmonėmis. Kaip dabar paaiškėjo, priimtas įstatymas nebuvo derinamas su Žemės ūkio ministerija ir ūkininkų sąjungomis.
Ypač skaudžiai ir diskriminuojančiai šis įstatymas kerta per sodininkus, uogininkus, daržininkus, gyvulių augintojus. Pavyzdžiui, mes prieš tris metus pradėjome auginti lazdynus ir veislinius skiepytus graikinius riešutmedžius. Naujame įstatyme nurodytas 2 ha plotas mums problemos nesudaro, nes jau esame užsodinę gerokai daugiau. Bet apie pajamas iš riešutinių kultūrų pirmus tris metus kalbėti netenka, o per tą laiką reikia gana daug investuoti ir dirbti prižiūrint augantį sodą. Tam reikalinga technika, padargai, įvairūs įrankiai ir priemonės. Mes pradėjome ūkininkauti neįkūrę savo ūkio vietoje sodybos. Ir patį sodą sodiname etapais, nes jo įveisimui neprašėme paramų (kurių gavimo sąlygos sodininkams irgi, deja, yra diskriminuojančios). Daug teko investuoti į apleisto sklypo paruošimą sodui, jo apsitvėrimą, o ir skiepyti graikinių riešutmedžių sodinukai yra brangūs. Tačiau jau buvome suplanavę statyti sodybą su ūkio statiniais.
Nes prasidėjus realiam derliui ūkyje visko reikės dar daugiau. Reikės įrangos derliaus surinkimui ir valymui. Reikalinga džiovykla ir saugykla. Visam tam reikalingi pastatai. Mes taip pat pradėjome medelyno veiklą. Riešutmedžių skiepijimui reikalingos patalpos su skirtingomis temperatūrinėmis sąlygomis. Reikalingas šiltnamis, vanduo, elektra. Ar dabar visa tai turėtume įsirenginėti kažkur išnuomotame sklype? Vienus darbus dirbti savo žemėje, o kitus kažkur kitur? Visą techniką ir padargus pastoviai vežioti iš vienos vietos į kitą? Ir po to, kai jau viską įsikursime kažkur kitur, tada vėl iš naujo įsikūrinėti savo nuosavame ūkyje? Išmėtyto ūkio buvimas yra labai nepatogus, brangus ir netelpantis į jokios logikos rėmus. Žinoma, net jei ir būtų palikta galimybė (dabar neliko) pasistatyti ūkinius statinius ir ten laikant visą techniką, įrangą būtų labai nesaugu visą tai palikti be priežiūros. Gyventi kažkur kitur būtų taip pat nelogiška.
Jei įstatymo keitimo tikslas buvo suvaldyti netikrų ūkininkų statybas, tai jis suformuluotas labai netaikliai. Tikrai tą tikslą galima pasiekti kitais būdais, nepakenkiant ūkininkavimą pradedantiems žmonėms.
Dabar belieka viltis, kad Prezidentas nepasirašys šio įstatymo, kuris kenksmingas naujiems ūkininkams ir jais norintiems tapti, o iš esmės ir apskritai regionams.