Iš kitos pusės, gana optimistiškai vertinamas augalininkystės sektorius, tačiau jis neatitinka politikų lūkesčių – šeimos ir vidutiniai ūkiai nyksta.
Kas laukia mūsų žemės ūkio ir kokia ateitis laukia kalbamės su Ūkininkų sąjungos pirmininku Jonu Talmantu.
– Ar per pandemiją jaučiate politikų palaikymą?
– Mūsų prezidentas, kai tik buvo išrinktas, pasakė „sutvarkysime šį gyvulių ūkį“, kai prasidėjo karantinas, paaiškėjo, jog reikia ir lietuviškos mėsos, ir daržovių. Mums nereikia ypatingo palaikymo, bet bent padorus požiūris turi būti.
– Kokia ūkių būklė?
– Trūksta apyvartinių lėšų, net šiek tiek atpigo žemė. Bent pusės ūkininkų balansai prasti, bankai skolina nenoriai. Visada sakau, kam mums reikalingi bankai, kurie duoda kreditus tik tada, kai būna geri laikai, nors jų pagalbos reikia, kai laikai sunkūs. Dabar neperkama žemė, technika, neinvestuojama į ūkių plėtrą ir modernizavimą. Buvo trys blogi metai ir žemės kaina kai kuriuose rajonuose krito 2-3 tūkst. eurų, jei lygintume su kaina, buvusia prieš tris metus.
Kalbant apie ūkininkų nuotaikas, dabar jos geresnės, nes pavasarinė sausra gąsdino. Dabar lietaus pakanka. Išgelbėjo tai, kad, skirtingai nei pernai, sausmečiu nebuvo aukštos oro temperatūros. Gal pagaliau galėsime šiek tiek atsileisti diržus ir lengviau kvėpuoti. Tris metus dirbti be pelno sudėtinga. Reikia investuoti į trąšas, technologijas. Pavyzdžiui, purkštuvai chemikalus purškia tik ten, kur reikia, ir kiek reikia. Jie taupo pinigus, tačiau tai didelės investicijos.
Kita bėda, kad nuo mūsų rezultatas mažiausiai priklauso, net jei naudojame pačias naujausias technologijas. Gamta vis tiek stipresnė.
– Tačiau jau kalbama, kad lietinimo sistemų reikia ne tik daržininkams, bet ir grūdininkams.
– Kai kurie suvalkiečiai, kur geros žemės, apie jas galvoja. Reikia keisti seną melioracijos sistemą ir sulaikyti vandenį dirvoje. Tuo pačiu žemėje sulaikyti kalį, fosforą ir azotą. Melioracijos sistema, kuri buvo įrengta sovietmečiu, nebetenkina. Mes ne olandai, kurie gruntinio vandens srautus laukuose reguliuoja telefonu. Mums teks tai daryti rankomis atvažiavus į laukus. Tačiau net tokios sistemos kaina gana didelė. Vien įrengiant reguliuojamą melioraciją į kiekvieną hektarą reikia investuoti 10-20 tūkst. eurų. Šios technologijos bus diegiamos iš lėto tik perspektyviausiuose laukuose.
Lenkai lietinimo kanalų tvarkymui skyrė penkis milijardus zlotų. Klimatas keičiasi ir mes turime prisitaikyti. Aš pats jau trylika metų neariu dirvos, naudoju bearimines technologijas, taip mažinu važiavimų skaičių laukuose, nes kiekvienas traktoriaus pervažiavimas papildoma erozija. Taip ir taupome, nes kitaip neišgyvensime. Turime suprasti, kad konkuruojame ne su kaimynu iš gretimo kaimo, o su viso pasaulio žemdirbiais. Grūdų biržoje mes smulkmė. Ten sąlygas diktuoja JAV, Rusija, Ukraina.
– Tačiau ne vien grūdais mūsų žemės ūkis gyvas.
– Mano ūkis kaime, kuriame ūkininkauja ir du mano sūnūs. Be mūsų šeimos ten dar du gyventojai. Kadaise ten buvo fermos, kurias nupirkau ir įrengiau grūdų saugyklas. Tačiau pas uošvę atvažiavo iš Kauno žentas ir pareiškė, kad džiovyklos, kurios per javapjūtę dirba praktiškai ištisą parą, jam kelia per didelį triukšmą, ko po dešimtos vakaro negali būti. Paskambino policijai, pareigūnai atvažiavo, surašė protokolą ir turėjome baigti darbą.
Tokiomis sąlygomis kalbėti apie fermos, kurioje būtų auginami gyvuliai, statybą neverta net kalbėti. Jie niekada nepasirašys ant Poveikio aplinkai vertinimo, nes smirda. Tokį objektą gali statyti tik laukuose, kur aplinkui kelių kilometrų spinduliu nėra nė vieno gyventojo. Tačiau tada infrastruktūros sutvarkymas bus labai brangus. Dėl to pas mus gyvulininkystė nyksta. Pavyzdžiui, Kanadoje visiškai normalu, kai šalia miestelio kelių šimtų hektarų ganykla ir joje tūkstančiai mėsinių galvijų. Bendruomenė supranta, kad tai verslas. Pas mus taip nėra.
– Vidutinis ūkininko amžius 62 metai, ar jaunimas neateina, kokia ūkių ateitis?
– Jaunimas neina ir tai kelia nerimą. Taip yra ne tik pas mus. Pažiūrėjus, kiek mokama bedarbiams, jiems tikrai nėra prasmės dirbti. Kai kurie sugeba surinkt per išmokas ir įvairias stipendijas iki tūkstančio eurų. Jiems dirbti nebeapsimoka. Jei taip ir toliau švaistysimės, tai pas mus greitai bus bedarbių valstybė.
Tačiau taip yra visoje ES. Prancūzai pamėgino per karantiną ūkiuose įdarbinti savus. Po kelių valandų iš 20 liko tik trys, nes darbas sunkus, fizinis.
Mes kalbame apie smulkius ir vidutinius ūkius, tačiau jų neliks, nes nėra darbuotojų. Viskas turės būti mechanizuota ir robotizuota.
Pavyzdžiui, purkšti rapsą galima tik po 21 val. kai užmiega bitės. Papildomai moku už naktinį darbą ir darbą su kenksmingomis medžiagomis. Tai pusantro karto daugiau nei dieninis darbas. Mokesčiai didėjai ir Lietuvoje jie vieni didžiausių ES. Tačiau ten ūkiai kūrėsi šimtmečius ir net nėra žemės rinkos. Ji paveldima ir perduodama iš kartos į kartą.
Mums reikia pirkti žemę, nes negali dirbti vien tik nuomojamos, kitaip liksi tik su menkaverčiais traktoriais, statyti pastatus. Šiais laikais jei neturi nuosavos žemės ją bet kada gali atimti kitas, kuriam užtenka savininkui padidinti nuomos kainą. Jei tik kas parduoda, perki iš paskutiniųjų.
– Kokio dydžio paties ūkis?
– 430 hektarų ir ant jo nuolat „kabo“ 1-2 milijonai eurų skolos. Gana didelė šios sumos dalis paskolos pirkti žemei. Jei jos nereikėtų pirkti, galėtume gyventi ir didesnius mokesčius mokėti. Pernai mano ūkis patyrė apie 100 tūkst. eurų nuostolių. Vienas sūnus, kuris ūkininkauja šalia, taip pat patyrė nuostolių, tik kitas sūnus, kuris augino daugiau rapsų, metus baigė pelningai.
Normaliais metais jei kainos geros, iš hektaro, užsiimant grūdininkyste, galima uždirbti 100-200 eurų. Tačiau paskutinius keletą metų grūdų supirkimo kainos krinta. Jei nebūtų išmokų, dauguma ūkių dirbtų be pelno.
– Kokie ūkiai išgyvens?
– Pas mus leidžiama turėti iki 500 ha nuosavos žemės. Manau, grūdininkai išgyvens tie, kurie ir turės tokį kiekį. Jie galės pramisti ir išmokslinti vaikus. Turint mažesnius plotus, reikia rinktis kitą kryptį, pavyzdžiui, daržininkystę. Dabar jaunieji ūkininkai skatinami imti paramą ir steigti savo ūkius. Tačiau jei jiems reikia nuomotis žemę, toks ūkininkavimas neturi prasmės.
Pernai grūdininkams tiesioginė išmoka buvo 117 eurų už hektarą, o nuomos derlinguose regionuose reikėjo mokėti 250 eurų. Turinčiam nuosavą žemę tie pinigai lieka.
– Gal tiesiog reikia rinktis kitą, pelningesnę kultūrą, nes ukrainiečių kviečiais mes nenukonkuruosime?
– Ieškome. Auginame žirnius, pupas, kanapes, salyklinius miežius. Žinau kiekvieno laukumo pelningumą ir derlių. Dėl to atsisakiau cukrinių runkelių, nes paaiškėjo, kad per 10 metų pelningi buvo tik trys metai. Pernai pelningiausia buvo pupos. Jų iš hektaro kūliau keturias tonas. Iš hektaro uždirbau 200 eurų. Žirnių neauginam, nes per pigūs.
– Esate sukūrę kooperatyvą, tai atsiperka?
– Atsiperka. Mes perkame didelius kiekius augalų apsaugos priemonių, trąšų. Tokiomis kainomis jų negaus nė vienas ūkininkas, nes 39 ūkininkai dirba apie 20 tūkst. ha. Trąšų perkame šimtais tonų. Su mumis tiesiogiai kalbasi gamyklos. Kooperatyvo išlaikymas per metus mums kainuoja apie 200 tūkst. ir kiekvienas galim dirbti ūkyje. Viską perkame per kooperatyvą ir derlių parduodame tik per jį. Žinoma, tam reikia ir įsipareigojimų. Kiekvienas narys yra užstatęs žemės bankui, kad kooperatyvas turėtų apyvartinių lėšų. Reikia pasitikėjimo, tai nėra paprasta.
Kooperatyve dirba profesionalai planuoja ką auginti, kokios pasaulinės perspektyvos.
– Link kur eina mūsų žemės ūkis?
– Kaip ir visame pasaulyje einame į masto ekonomiką. Ūkiai stambės ir jų mažės. Maži ūkiai baigia išnykti visoje Europoje ir jie išnyks. Mėsos ir pieno turėsime auginti tiek, kiek suvartojame vidaus rinkoje. Pieno sektoriuje mes niekada negalėsime konkuruoti su šalimis, kuriose nėra žiemos sezono. Pas juos savikaina vos ne dvigubai mažesnė nei pas mus, nes jiems nereikia statyti fermų, spręsti gamtosauginių problemų, ruošti pašarų. Karvės ištisus metus vaikšto lauke. Kanadoje mėsinių galvijų ūkį žmonės steigia turėdami 1000 karvių žindenių. Pas mus pradeda nuo 5 karvių ir vargsta iki pensijos taip nieko ir nepasiekę. Karvės ir mėsinio gyvulio mėsos supirkimo kaina skiriasi keliais centais. Lietuvoje perkamosios galios nėra, reikia tvartinio laikotarpio. Savikaina gana didelė.
Ūkininkai prekybos grandinėje paskutiniai ir nuostolių negali padengti kitų šios grandinės dalyvių sąskaita.
– Ačiū už pokalbį.