Jie jau skambina pavojaus varpais, įspėdami, kad nauji apribojimai skaudžiai palies daugelį ūkių – net ir tų, kurie šiandien problemų dėl kvapų neturi. Laiko pasirengti naujų reikalavimų įgyvendinimui – gerokai sumažinti iš fermų sklindančius kvapus – ūkininkai turi trejus metus.
Ar įsigaliojus šiai naujajai tvarkai pagaliau giliau įkvėpti galės ir plungiškiai bei rietaviškiai?
Užuot baudę apsileidėlius, reikalavimus griežtina visiems
Kol kas Lietuva gyvena pagal 2010 m. patvirtintą Higienos normą 121:2010, kurioje teigiama, kad gyvenamosios aplinkos ore kvapų intensyvumas leidžiamas iki 8 europinių kvapo vienetų (OUE/m³). O nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigalios pakeitimas, pagal kurį kvapų intensyvumas bus leidžiamas vos ne dvigubai mažesnis – tik iki 5 OUE/m³.
Tad po trejų metų į gyvenamąją aplinką galės patekti daug mažiau nemalonių kvapų iš fermų, paukštynų, sąvartynų ir kitų vietų. Naują kvapų ribinę normą pernai patvirtino SAM.
Rengti projektą dėl mažesnės kvapų koncentracijos imtasi po Klaipėdos gyventojų skundo dėl pietinėje miesto dalyje tvyrančios smarvės. Tikėtina, kad viena Klaipėdoje veikianti įmonė nesilaikė galiojusių higienos normos reikalavimų – leistiną kvapų normą viršijo kelis kartus. Bet užuot nubaudus vieną ar kelias įmones bei apsileidusius ūkius, sumanyta tiesiog sugriežtinti reikalavimus visiems.
Taip Vyriausybėje gimė protokolas, kuriame numatyta griežtinti kvapų reglamentavimą bei taršos emisijas – didinti tarifus.
Nors pagal ekonominius duomenis Lietuva velkasi Europos Sąjungos (ES) gale, pagal įvairius apribojimus esame tarp ES lyderių. Ir šįkart, nutarus griežtinti reikalavimus kvapams, neskaičiuota, kiek lėšų valstybei, įmonėms bei ūkiams prireiks, norint tam pasiruošti. Manoma, kad vien žemės ūkio subjektams kvapų suvaldymui reikėtų apie 30 mln. eurų. Bet jau dabar aišku, kad tiek lėšų niekas neskirs.
Svetimo verslo kvapus priversti uostyti ir plungiškiai
Nuo nemalonių kvapų niekaip nepavyksta išsivaduoti ir plungiškiams. Ne vienerius metus varkališkių ir plungiškių nervus gadino baisus tvaikas, sklindantis iš Kazimiero Baginsko kiaulių fermos.
Į laukus vežamas kiaulių mėšlas taip dvokdavo, kad nosį riesdavo net už keliolikos kilometrų. Dabar kiaulių Varkaliuose ūkininkas nebeaugina. Iš pradžių gyvulių neliko jo valdomoje Kulių fermoje, o praėjusių metų rugsėjį paskutinis paršelis paskerstas ir Varkalių ūkyje.
Apmaudu, bet pasimėgauti grynesniu oru plungiškiams teko neilgai. „Žemaičio“ pakalbintas S. Nėries seniūnaitijoje gyvenantis Žemaitijos nacionalinio parko direktorius Ramūnas Lydis pasakojo, kaip vadinamojo kepyklos rajono gyventojai praėjusią vasarą tapo smarvės įkaitais.
Pasak jo, nemalonūs kvapai čia gyvenčiuosius persekioja jau seniai, bet žmonių kantrybė galutinai išseko šiemet. Dvokas ypač suintensyvėjo vasarą, ypač aštrus jis tapdavo anksti rytais, vakarais ir naktimis. Kad nors kiek būtų pažabota smarvė, sklindanti iš netoliese, Jovaišiškės kaime, esančios fermos, S. Nėries seniūnaitijos žmonės inicijavo parašų rinkimą ir savo skundais apipylė valstybės institucijas.
„Seniau būdavo viena dvi dienos, kai pasmirdėdavo. Mes suprantame ir ūkininkus. Mėšlą reikia išvežti į laukus, reikia juos aparti, bet jei tai kartojasi diena iš dienos... Kai karštą vasaros dieną atvėręs langą nori išsivėdinti nuo saulės prikaitusius namus, pasijunti lyg būtum tvarte. Apie kokią gyvenimo kokybę tada galima kalbėti?! Ir su šia problema susidūrė ne tik kepyklos rajonas, bet pusė Plungės“, – teigia R. Lydis.
Kad kuo greičiau būtų atkreiptas dėmesys ir sureaguota į susidariusią situaciją, jis skundo raštus išsiuntė Plungės rajono savivaldybei, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui (NVSC) ir Aplinkos apsaugos departamentui (AAD). Netrukus gautas atsakymas iš Savivaldybės, kad gyventojų skundas persiųstas pagal kompetenciją nagrinėti minėtosioms institucijoms. O NVSC paprašė nurodyti laiką ir vietą, kada būtų galima atlikti oro kokybės matavimus. AAD savo ruožtu atliko fermos patikrinimą, bet pažeidimų nenustatė.
„Kai tik prasidėjo parašų rinkimas bei ūkininkas pajuto, kad turime rimtus ketinimus ir kreipsimės į valdžios institucijas, kvapai slopo, kol visai jų neliko. Todėl oro kokybės matavimai kol kas dar neatlikti. Pasitarę nusprendėme lukterėti ir stebėti situaciją. Jei varginantys kvapai kartosis, kviesime laboratoriją ir matavimai bus atlikti“, – žada R. Lydis.
Tiesa, po parašų rinkimo su gyventojais susisiekė ir pats ūkininkas. Keli jų nuvykę pasižvalgyti į fermas, bet taršos šaltinio nustatyti nepavyko – tuo momentu nebuvo jokios smarvės.
Vieni rauko nosį – kiti giria už pasiekimus
Įdomu tai, kad dalies plungiškių nepasitenkinimo dėl nemalonių kvapų sulaukęs minėtasis Jovaišiškės kaime esantis Tomo Skieraus ūkis šiemet buvo pripažintas sparčiausiai Lietuvoje augančiu pieno ūkiu. Jo progresas siekė net 74 procentus. Supirkėjams parduotas pieno kiekis per metus padidėjo nuo 1 574 tonų iki 2 732 tonų (259 melžiamų karvių).
Pažangiai ūkininkaujančio T. Skieraus pavardė mirgėjo spaudoje, už puikius pasiekimus jis daugelio išgirtas ir spalio 2 d. vykusioje Žemdirbių šventėje. Akivaizdu, kad kabinant šiuos laurus aplinkinių gyventojų nuomonės ir vertinimų niekas neklausė. Nes, vargu, ar kuris būtų pagyręs už tokį aplinkos smardinimą.
Pasak Plungės rajono savivaldybės ekologės Robertos Jakumienės, plungiškiai nusiskundimų dėl rajono ūkininkų veiklos neturi. „Tai buvo vienintelis šiemet dėl kvapų gautas skundas. Jį mes išnagrinėjome ir perdavėme atsakingoms institucijoms. Paprašėme, kad mus pakviestų dalyvauti tyrime, tačiau nei iš NVSC, nei iš AAD kvietimo nesulaukėme. Tik iš AAD gavome atsakymą, jog mėšlidžių patikrinimo metu jokių pažeidimų nenustatyta“, – sakė ekologė.
Smarvė ne karvė – nenudurs
Kaip bebūtų, ūkininkai savo ruožtu žeria priekaištus tiek gyventojams, kurie tikisi net ir kaime neužuosti nosiai nemalonių kvapų, sklindančių iš fermų, tiek valdžiai, naujais ribojimais vis labiau malšinančiai norą plėsti ūkius ar apskritai imtis šios veiklos.
Pasak žemdirbių, valdininkų gimdomi nauji ribojimai palaidos ne vieno ūkio perspektyvas. Ateitis parodys, kaip ūkininkams pavyks įgyvendinti naujus reikalavimus ir ar būtent smarvė netaps gyvulininkystės plėtros stabdžiu.