Šios sutartys ne tik padėtų sutaupyti, bet ir užtikrintų, kad ekstremaliųjų situacijų ar krizės metu, paskelbus mobilizaciją, įvedus nepaprastąją ar karo padėtį, šalies gyventojai būtų aprūpinti būtiniausiais maisto produktais.
Valstybės rezervo tvarkytoja – Žemės ūkio ministerija – galėtų mokėti tiekėjui atlyginimą, numatytą sutartyje už rezervuojamus maisto produktus. Šias atsargas tiekėjas, esant poreikiui, perduotų ministerijos nuosavybėn už rezervavimo sutartyje nustatytą kainą.
Tokį siūlymą ministerija parengė nepavykus įsigyti maisto produktų atsargų pagal preliminariąsias viešojo pirkimo – pardavimo sutartis, kurios tiekėjams yra nepatrauklios. 2020 m. organizuotas viešasis atviras tarptautinis konkursas maisto prekėms įsigyti pagal preliminariąsias sutartis neįvyko. Nebuvo tiekėjų, norinčių parduoti prekes jiems ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis, todėl ministerija ėmė ieškoti kitų valstybės rezervo materialinių išteklių – maisto produktų atsargų – formavimo alternatyvų.
Situacijai nesikeičiant, ekstremaliųjų situacijų ar krizės metu, paskelbus mobilizaciją, įvedus nepaprastąją ar karo padėtį, iškiltų pavojus neaprūpinti šalies gyventojų žemės ūkio ir maisto produktų atsargomis, o tai yra vienas svarbiausių valstybės uždavinių.
Įtvirtinus teisę mokėti tiekėjams už jų patiriamus nuostolius dėl valstybės rezervo atsargų rezervavimo, Lietuvos valstybė patirs mažiau išlaidų, nei savo lėšomis įsigydama maisto produktų atsargų.
Šiam siūlymui dar turės pritarti Seimas.
Šiuo metu valstybės rezerve saugomos žemės ūkio ir maisto atsargos yra nepakankamos, o valstybės rezervo maisto atsargų fizinio kaupimo buvo atsisakyta dar 2011 metais, atsižvelgus į jų saugojimo bei atnaujinimo kainą bei sudėtingą ir nuostolingą realizavimą.