Nors plantacijų plotai šiek tiek didėja, ūkininkai arba tyliai traukiasi iš bioenergetikos sektoriaus, arba vegetuoja ir tikina, kad be valdžios įsikišimo lūžio sektoriuje nebus.
Nebeįdomu
Karolis Anužis, Žemės ūkio ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės vadovas sako, kad vadinamųjų trumpos rotacijos energetinių želdinių plotai šiek tiek didėja. Tačiau net norintys didinti plantacijas pripažįsta, kad to negali daryti, nes trūksta žemės.
„Šie želdiniai iš visų deklaruotų plotų sudaro tik 0,16 proc. Nors buvo kelios paramos priemonės, nebuvo didesnio susidomėjimo. 2017–2019 m. skatinimo atsisakyta, nes ūkininkai į šią sritį nėjo“, – aiškina K. Anužis ir primena, kad dar 2007 m. pati Europos Komisija buvo inicijavusi energetinių augalų auginimo projektą, į kurį pateko ne tik trumpos rotacijos želdiniai, bet ir rapsai, grūdai, iš kurių galima gaminti energiją. Šie priemonė veikė tik dvejus metus, nes sulaukė labai daug kritikos – pasaulyje trūksta maisto, o vietoj to grūdai deginami.
Kitas niuansas – visos ES žemdirbiai mato, kad žmonių daugėja, maisto poreikis augs ir savo turimus plotus gluosniams užleidžia nenoriai.
„Ūkininkams ši sritis nebeįdomi. Matau, kad daugumu smulkių augintojų traukiasi. Geriau renkasi grūdines kultūras. Be to, biokurą privalo gaminti girininkijos, todėl jo kainos gana žemos. Yra tik kelios didelės įmonės, kurios dar sodina gluosnių plantacijas“, – aiškina vienas iš biokuro plantacijų pradininkų Petras Basalykas, UAB „Jūsų sodai“, kurie specializavosi gluosnių plantacijų sodinime ir veislinės medžiagos prekyboje.
Jų sąskaitoje apie 1500 ha plantacijų. Klestėjimo laikais bendrovė pasodindavo iki 200 ha gluosnių per metus. Pardavinėjo licencijuotas veisles, atvežtas iš Švedijos.
„Be valstybės įsikišimo nieko nebus, nors prieš keliolika metų, kai Lietuvoje buvo daug apleistų žemių, mes galėjome tapti žaliausia ES šalimi. Tačiau reikėjo, kad kartu dirbtų vandenvalos įmonės, kurių dumblas, puiki trąša, šilumos gamintojai ir ūkininkai. To nebuvo. Dabar biokuru kūrenamų elektrinių daugėja, tačiau jas aprūpina žaliava iš vietinių miškų ir Baltarusijos“, – kodėl nesubujojo žalioji energetika analizuoja P. Basalykas.
Parduoti sudėtinga
„Žilvičių plantacija mums pasiteisino, nors parduoti žaliavą sudėtinga. Nevertinu šio dalyko kaip didesnio verslo. Parduodu įmonei, kuri pati nusipjauna gluosnius. Gal kas nors ateityje pasikeis ir tai bus didesnis verslas“, – kaip gyvena pasakoja ūkininkas Alfonsas Pošiūnas iš Švenčionių raj., turintis 25 ha energetinių augalų plantaciją.
Prieš keliolika metų sodinta plantacija atsipirko maždaug per penkerius metus. Nors tai nėra ypatingai didelės pajamos, tačiau jos nuolatinės. Už žilvičių hektarą tiesioginių išmokų mokama tiek pat, kiek už pievas.
„Bėda, kad kol kas neišpsręstas klausimas, kaip tręšti žilvičius valymo įrengimų dumblu. Dabar iš vieno hektaro gauname 100–150 kubinių metrų kuro. Patręšus kiekis padidėtų keletą kartų.
Ūkininkas skaičiuoja, kad plantacija derės 30 metų ir toje pat vietoje bus galima pasodinti naujus žilvičius, nes pasens pats jų krūmas. Derlius imamas, priklausomai nuo dirvos derlingumo, kartą per 4–6 metus.
„Dabar keičiu savo kryptį ir planuoju pardavinėti nebe žaliavą, o granules. Taip pasieksiu galutinį vartotoją ir pelnas bus didesnis. Parduodant pačius žilvičius didesnio verslo nesukursi“, – planais dalinasi ūkininkas.
Jis paaiškina ir kodėl nori vystyti šią kryptį – technologiškai tai kur kas paprastesnis ir reikalaujantis mažiau investicijų verslas nei grūdų ar gyvulių auginimas. Tada plantacija taptų smulkiu kaimo verslu, galinčiu ženkliai papildyti šeimos biudžetą.
„Norint, kad ši veikla išlaikytų šeimą reikia valdyti katilinę, kuri šiluma aprūpina miestelį ir auginti bent 100 ha gluosnių. Kitaip tai verslu, o ne papildomu pajamų šaltiniu netaps“, – savo viziją atskleidžia A. Pošiūnas.
„Ūkininkams, norintiems plėstis, trūksta ilgalaikio požiūrio ir aiškumo, kas bus po kelių metų“, – pripažįsta K. Anužis.
Pavyzdys Švedija
Augintojas skaičiuoja, kad vieną hektarą užsodinti žilvičiais kainuotų apie 1500 eurų.
Jam pritaria ir P. Basalykas, kurio žiniomis, taip elgiasi skandinavai, kur suinteresuoti ūkio subjektai sudaro tarpusavio sutartis 17-20 metų (žilvičių derėjimo laikui) ir tik tada žemdirbiai pradeda veisti plantacijas.
„Švedijoje dažnai prie miestelių dirbantys 3–4 ūkininkai pastato katilinę, kurios įrengimui suteikiama ES parama, ima dumblą iš vietinių valymo įrenginių ir taip sudaromas savotiškas uždaras ciklas. Pas mus to nebuvo. Katilinėms biokuras vežamas iš Baltarusijos“, – aiškina P. Basalykas.
K. Anužis sako, kad norint rengti tokius projektus turėtų jungtis kelios institucijos. Tačiau iki šiol, nepaisant pastangų ir paramos, ūkininkai patys kooperuojasi labai nenoriai. Proveržio nėra, toks modelis kaip Švedijos biokurio katilinė dar keliais laipteliais aukštesnė organizacija nei paprastas kooperatyvas.
Menksta granulių gamintojai
Tačiau žilvičių auginimas tai ne vienintelė biokuro sritis, iš kurios traukiasi ūkininkai. Prieš dešimtmetį ūkininkai masiškai statė granulių iš šiaudų gamybos cechus. Dabar įranga išparduodama. Rinkoje lieka tik stambieji.
„Prieš 10 metų šias granules noriai pirko lenkai, kurie jas naudojo anglimis kūrenamose degalinėse. Lietuvoje biokuras tradiciškai naudojamas kaip skiedros, gaunamos iš medžių, kurios pigesnės už granules. Todėl šilumos tiekėjai granules pirko nenoriai. Tai buvo eksportinė prekė. Tačiau prasidėjus krizei, lenkai mūsų produktus nustojo pirkti ir gamintojai atsisakė šios veiklos“, – aiškina Virginijus Ramanauskas, Biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentas.
Granules iš šiaudų gamina tik keli didesni perdirbėjai ir jos skirtos ne tiek kurui, kiek gyvulių pakratams.
Kalbant apie visą granulių biokuro rinką, lieka tik dideli medžio granulių gamintojai, nes norint parduoti Europon jas reikia sertifikuoti, o tai pakankamai brangu. Paprasčiau su skiedromis, kurių gamintojų, asociacijos duomenimis, daugėja. Kalbant apie vietinę rinką, granulių iš medžio vietinėje rinkoje lieka labai mažai. Asociacijos vadovas sako, kad viliasi, jog įsisiūbavus Aplinkos ministerijos pradėtai paramos programai, kuria neefektyvūs buitiniai katilai bus keičiami į modernesnius, padidės ir granulių paklausa, bus verta dirbti ir šalies rinkai.