Vilniuje kai kurių dalykų nebus
„Supratau, kas yra mažas miestelis: čia gali save realizuoti, atiduoti kitiems ir dalintis. Bendruomenė – kažkas ypatingo, o Vilniuje to niekada nebus. Kartais žmonės ateina ir sako – konkurencija, bet ne apie tai kalba, čia – laisvė kurti, o dar kai žmonės tavimi pasitiki. Labai norėjau turėti namus čia“, – šypsosi Giedrė.
Prisiminusi, kaip mažame miestelyje ieškojo vietos savo gėlių verslui, moteris juokiasi: „Buvau pasiryžusi netgi įsikurti ten, kur nėra vandens. Taip norėjau turėti savo vietą, kad žmonės galėtų ateiti ir matyti, ką galima rasti gamtoje, ką galima sukurti. Žmonės gali čia tiesiog ateiti ir būti, vyksta edukacijos, anksčiau ir būrelis vykdavo.“
Netikėtai miestelio centre, šalia Vievio bažnyčios, atsilaisvino sandėlis, kur šiuo metu įsikūrusios „Fito dirbtuvės“.
Inžinierė, vertėja ir floristė
Savininkė papasakojo, kaip įvyko transformacija jos gyvenime, mat prieš daugiau kaip 30 metų ji baigė inžinerijos mokslus, tačiau vėliau diplomą teko užversti.
„Baigiau inžinerijos mokslus, buvau pirmoje nepriklausomos Lietuvos laidoje. Pirmieji Lietuvoje gavome laisvus diplomus, buvo daug neaiškumo, ką toliau daryti. Darbo vietų nėra, senos įmonės byra, naujos kuriasi.
Nepriklausomybė paskatino mano tetą Lidiją Ribokienę, kuri yra matematikė ir garsi Lietuvos floristė, atidaryti savo gėlių saloną Vilniuje, Olandų gatvėje, priešais seną „Ryto“ parduotuvę. Aš ką tik pabaigusi mokslus prisijungiau ir taip įsisukom. Salonas „Pas Lidiją“ tebeveikia Mindaugo gatvėje, ten ilgai dirbau ir mokiausi gėlių meno. Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo floristo specialybės, per kursus ir seminarus mokėmės iš meistrų“, – pasakoja Giedrė, floristikoje besisukanti jau tris dešimtmečius.
Tiesa, moteris trumpam į šoną buvo nustūmusi ir gėles, kurį laiką vertė knygas. Tačiau vėliau suprato, kad be gėlių ir floristikos meno ji negalinti gyventi. „Labai noriu dalintis tuo, ką darau“, – sako ji.
Nuolat dovanoja ir sulaukia dovanų
Iš sostinės į Vievį ji atsikraustė kartu su šeima, mat vyras kilęs iš šio miestelio. Besijuokdama pašnekovė pasakoja, kad jos vyras, dirbdamas „Aro“ išminuotoju, užsukdavo į Vilniaus saloną nusipirkti gėlių ir išgerti kavos. Dabar jis padeda ir čia.
Jos teigimu, galima šimtu procentu gyventi tuo, kuo gyveni. Pirmiausia ją „maitina“ tikėjimas ir gėlės. Finansine prasme iš to taip pat galima gerai gyventi.
„Visų poreikiai skirtingi. Pirmiausia esu ne viena, o dviese, abu vaikai – stovi ant kojų ir užsidirba pragyvenimui. Tai nėra pirminis mano tikslas, bet norėjau susikurti sau darbo vietą. Gėlių verslas tikrai – neblogas tiems, kas moka uždirbti pinigų, bet aš nemoku. Aš savo poreikiams tikrai užsidirbu, bet svarbiausia – galiu jas dovanoti ir tuo džiaugiuosi“, – šypsosi Giedrė.
Mums besikalbant, į gėlių saloną užsuko mergaitė su mama. Antradieniais salono savininkė svečiams nemokamai dalija gėlių puokštes, kurių per savaitę niekas nenupirko. Ji taip pat sako dažnai sulaukianti lauktuvių ir dovanų.
„Gyvendama tokiame miestelyje aš nuolat randu lauktuvių: tai pundą kačiukų kas nors atneša, moterys priskina gėlių, kartais net nežinau, nuo ko. Randu prie durų, pavyzdžiui, kibirą su astromis. Žmonės taip įpranta dalintis. Tokiame mažame miestelyje būna tokių natūrinių mainų“, – pažymi ji.
Žmonės užsuka ne tik gėlių
Floristė mano, kad gėlės padeda žmonėms susikalbėti arba išreikšti emocijas.
„Žmonėms reikia bet kokios emocijos. Emocija – santykis, mes ar bėgame nuo santykių, ar juos puolame, vis tiek jų reikia. O gėlės labai padeda kalbėti. Pavyzdžiui, ateinate į šermenis tuščiomis rankomis – keistas jausmas, neturi, ką daryti. O rankose laikai gėles, į jas gali įsikibti, jas padedi, ir jos dirba už tave. Gėlės pačios trapios, jos gali įvykdyti santykį, kurio mes patys tam tikru metu nesugebame padaryti. Jos gali būti ir drovios, iššaukiančios, ir visokios kitokios. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, žmonės užsakinėjo labai daug gėlių, labai daug žmonių atėjo, kai kam turbūt reikėjo ramybės“, – pasakoja ji.
Vieniems gėlės suteikia ramybės ar kitokį jausmą, pačiai Giedrei – tai visas gyvenimas.
„Man gėlės reiškia viską. Žinote, kai atrandi save ir esi drąsus: su tuo ir tame. Tai – visos penkios juslės: gėles matai, lieti, uostai, klausai, jos šiugžda, traška, iš tikrųjų skleidžia garsą. Man gėlės – tai, per ką galiu pati komunikuoti ir save atiduoti. Galiu save padovanoti bendruomenei. Moku padovanoti kitiems emociją. Kam reikia, tas ateina ir pasiima gabaliuką laimės. Tai – mano būdas save padovanoti kitiems“, – teigia floristė.
Žmonės čia užsuka ne tik gėlių, bet tiesiog pabendrauti ar išsipasakoti. Kartais tenka pabūti ir psichologe: „Yra žmonių, kurie tiesiog ateina, atsisėda ir pradeda ką nors pasakoti, kiti – paklausinėja.“
Plaukų spalva išduoda ir skonį gėlėms
Salone vyrauja natūralios gamtos spalvos, čia nepamatysi ryškių spalvų ir raudonų rožių, tačiau ir jų čia kartais pasitaiko. Moteris nemėgsta kurti standartinių puokščių, tad kiekvienai ji stengiasi sukurti unikalumo. Vis dėlto kai kurie klientai nori jau matytų ir socialiniuose tinkluose nusižiūrėtų variantų. Taip dažniausiai būna su vestuvinėmis puokštėmis.
„Pastebėjau, kad žmonėms svarbu tai, ką jie mato, ir nori patys parodyti tą patį. Man truputį liūdna, nes visos puokštės tampa vienodos. Prieš 15 metų pavykdavo sukurti ką nors įdomesnio, o dabar ateina su „Instagram“ nuotrauka. Tačiau kai kurios moterys ateina ir sako – daryk ką nori. Sakyčiau, 60 proc. pasitiki ir suteikia laisvę, likusi dalis ateina su savo norais ir pavyzdžiais“, – pažymi moteris.
Jos teigimu, kartais žmones tenka ir pamokyti, lavinti jų skonį. Anot jos, dažnam atrodo, kad floristikoje reikia tik fantazijos, tačiau pirmiausia tai – grynas techninis mokslas.
„Reikia žinoti spalvų derinimą, techniką, faktūras, kiekvieną gėlę – kaip ji laikosi, auga. Turi būti pusiausvyra, forma, proporcijos. Čia – labai daug mokslo. Kartais žmonės sako: bandom, dėk ir viskas, bet negaliu taip. Įgūdis gal leidžia taip daryti, nes jau maždaug nujauti, ką žmogus pirks, ko norės, kas jam patinka, įvertini žmogų. Kartais matau, jei moteris ateina ryškiai apsirengusi, vargu ar ji pirks ramunėlių. Ypač dažyti plaukai išduoda, kokios spalvos gėles moteris mėgsta. Yra tokių niuansų, kuriuos per 30 metų darbe pastebi“, – pasakoja Giedrė.
Žmonės perka gėlių ir be progų. Pašnekovė prisimena įspūdingiausią komplimentą iš savo kliento: „Sako: aš išsigalvoju progas, kad galėčiau pas jus atvažiuoti gėlių. Tai – vienas brangiausių komplimentų, kurį esu girdėjusi.“
Moteris sako, kad kartais žmonės perka gėlių „Atleisk“ proga, tik ne visi apie tai prasitaria. Vilniuje anksčiau žmonės jos klausdavo ir patarimų, ką daryti, kad antroji pusė atleistų.
„Žinau, kartais galiu pasakyti, kad jeigu žmogus atėjo be progos, tai bus „Atleisk“ proga. Vilniuje yra buvę, kad vežėme gėles ir jų nepriėmė moteris, kurios norėjo atsiprašyti. Ne vieną kartą. Tai nėra smagus darbas“, – pripažįsta ji.
Floristė dirba ir vestuvių, ir laidotuvių dekoracijomis. Pastarosioms pasitaiko nestandartinių užsakymų.
„Neturiu katalogo, kuriame galima išsirinkti šarvonę. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus pasibaigė gėlės, jų reikėjo, net ir Vilniuje nebuvo gėlių bazėse, o pas mane – kalnai obelų žiedų, likusių nuo pirmosios Komunijos. Iš jų darėme vainikus, šarvonę. Tai buvo įspūdinga, to nepakartosi, nedariau net ir nuotraukų, nes būna nedrąsu. Paskui viskas buvo su rugiagėlėmis: mėlyna aplink karstą, vainikas“, – pasakoja Giedrė.