Moteris sezono metu šiltnamiuose augina našlaites, sulfinijas, palergonijas, ipomėjas, gazanijas, begonijas, petunijas ir kitas gėles.
Jų kainos gerokai mažesnės nei didmiesčių gėlių turgeliuose ir kioskuose. Pavyzdžiui, rudeniniai viržiai ir chrizantemos kainuoja apie 2 eurus. Pigesnių gėlių čia suvažiuoja pirkėjai ir turgaus prekybininkai iš visos Lietuvos.
„Žmonės sako, kad pas mus kainos labai nedidelės. Esame ne Vilniaus centre, niekur patys gėlių nevežame, viską parduodame čia, vietoje. Todėl tokios viliojančios kainos ir turi būti“, – šypsosi T. Dindienė.
Moters teigimu, jei ne nuosavas vanduo ir malkos, tokių kainų čia niekas nepamatytų.
„Elektra pas mus bus brangesnė, kuras irgi kainuoja. Turime savo miško, kurį seniai nusipirkome, nors ir buvo gaila investuoti, bet dabar turime malkų, tai šildymui mums įtakos neturės.
Elektros nedaug sunaudojame, o malkos užimtų reikšmingą sąnaudų dalį. Tada tikrai būtų labai liūdna, nes, pavyzdžiui, kaimynui reikia malkų nusipirkti, tai šiemet jam jau buvo liūdna. O kitąmet, manau, bus dar liūdniau.
Vanduo – iš savų prūdų, rezervuaras – 12 kubinių metrų. Vandens išnaudojame nemažai, per karščius vasarą vienam kartui palaistyti vieno būna mažai. Jei reikėtų pirkti vandenį, šilumą gaminti elektra, pas mane tokių kainų nebūtų“, – pasakoja gėlininkė.
Be kita ko, ir trąšos šiemet dukart brangesnės nei pernai, bet jų, kaip pažymi, į ateitį neužsipirksi.
Po Vėlinių moteris gali šiek tiek atsipūsti, tačiau keli darbuotojai čia dirba ištisus metus.
„Lapkričio 1 d. išparduodame chrizantemas, likučius išmetame. Tada stengiuosi kažkiek pailsėti, o darbuotojos plauna stalus, uždedame vazonėlius, pripildome juos žemėmis, nes daugmaž jau suplanuota, kas augs kitąmet. Pavasarį, kai turime daigų, juos sukišame į žemę. Tada jau būna labai daug darbo.
Turime porą nuolatinių darbuotojų, kuriems moku net ir tada, kai nėra darbo. O sezono metu dar kelios dirba. Trys sūnūs taip pat padeda“, – pažymi T. Dindienė.
Pats darbymetis – iki Tėvo dienos. Tuomet gėlių ūkio savininkė gali pailsėti tik sekmadieniais, nes šešias dienas tenka darbuotis šiltnamiuose ir pardavinėti gėles.
Moteris gėlių ūkį puoselėja jau tris dešimtmečius. Ji pripažįsta, kad viską augino, remdamasi tik savo patirtimi, mat ji pagal specialybę – ekonomistė.
„Su augalais nieko bendro neturėjome. 28-erius metus mokėmės auginti gėles – pradėjome nuo begonyčių, paskui petunijos, tada auginome sulfinijas“, – prisimena ji.
Apie 1993-1994 m. moteris kartu su vyru pradėjo nuo prekybos obuoliais.
„Kai griuvo kolūkiai, reikėjo iš kažko gyventi. Pirmais metais prekiavome obuoliais: užsipirkdavome ir parduodavome. Tada vienais metais buvome nusipirkę gėlių – iš Ukmergės jas vežėme į Vilnių. Taip kilo mintis užsiauginti savo gėlių. Tais laikais jų buvo mažai“, – pasakoja gėlininkė.
Anuomet gėles moteris augino mediniuose šiltnamiuose, vėliau prieš krizę pasistatė dabartinius šiltnamius, tačiau ES paramos nesulaukė.
„Kai turėjome prastus šiltnamius, gerų gėlių neužauginsi. 13 metų auginome gėlės mediniuose šiltnamiuose, 2007 m. pradėjome naujus šiltnamius statyti.
Prasidėjo europinė parama, bet buvo labai daug pretendentų. Mums pasakė, kad projektas kainuos 50 tūkst. litų, bet neaišku, ar gausime paramą. Turėjome kažkiek savo santaupų, tai pasistatėme iš savų lėšų“, – pažymi T. Dindienė.