Daugiau pienininkyste žmogus užsiimti neplanuoja. Žmogus prieš du metus turėjo 120 melžiamų karvių, tačiau po truputį jų skaičių mažino. Kai nusprendė parduoti bandą, tvartuose stovėjo 90 melžiamų raguočių. Jam dar liko 40 telyčių, kurios bus apsėklintos ir parduotos pavasarį. Dirbo 170 hektarų žemės, tačiau iš jų pievų 60 ha. Visa kita javai. Atsisakydamas pienininkystės atleido 4 žmones. Viena melžėja ūkyje dirbo nuo 1992 m. Vidutinė alga virš 800 eurų „į rankas“. Suvalkietis sako, kad vietoj 700 eurų per mėnesį, kuriuos išleisdavo elektros energijai, dabar išleidžia 170.
Išėjo pasibaigus įsipareigojimams
Laikas pasitraukti pasirinktas neatsitiktinai. Birželio 22 d. ūkininkui baigėsi penkerių metų laikotarpis, per kurį jis turėjo išlaikyti gamybą, nes gavo ES paramą. Kai nebesaistė įsipareigojimai, kitą dieną į savo feisbuką įkėlė skelbimą apie parduodamas augintines
„Pirkėjų skambino daug, tačiau konkrečiausias buvo 29 m lenkas. Aš geriausias karves dar pardaviau vietiniams ūkininkams. Mokėjo kaip už pienines karves, ne kaip mėsines. Mėsai man už karvę pasiūlė po 200 eurų. Pašaras šunims brangesnis“, – pasakoja A. Šlivinskas.
Jis sako buvo įdėjęs ir kitą skelbimą – siūlė dovanoti gerą karvę žmogui, kuris ją laikytų. Žadėjo įrengti ganyklą ir raguotį aprūpinti pašarais. Vienintelė sąlyga – gyvulio negalima parduoti. Jis turi būti prižiūrėtas ir pamelžtas ir kai jo šeimininkas užsuks į svečius pavaišintas pienu. Nė vieno norinčio sudaryti tokį sandorį neatsirado. Pasak suvalkiečio, žmonės jam net priekaištavo, kad „vaikšto po kaimą ir siūlo įsitaisyti bėdą“.
„Buvau patriotas, mėginau išlaikyti lietuviškas karvių veisles, siekiau, kad nebūtų eksportuojami veršiukai, tačiau buvau priverstas parduoti visą ūkį. Paskutinis lašas buvo kainų kritimas per karantiną. Argi mes tuo metu nevalgėme? Kažkas tiesiog lobsta maro metu“, – piktinasi A. Šlivinskas, praktikuojantis veterinarijos gydytojas. Jis sako, kad apsauginės kaukes iki koronaviruso atėjimo pirkdavo po 4 ct, dabar moka 87 ct.
Suvalkietis sako, kad galutinis apsisprendimas trauktis buvo kai ši pavasarį perdirbėjai kainą jam sumažino už litrą 6 ct, o nuo birželio padidino 1 ct. 1 centas už kilogramą, jei skaičiuosime visą Lietuvos pieną, tai 14 mln. eurų per metus.
„Kai perdirbėjai skelbia, kad per metus uždirbo dešimtis milijonų eurų, tai ūkininkus tiesiog siutina, nes tai mūsų sąskaita“, – dėsto žmogus.
Pradėjo nuo dviejų karvių
A. Šlivinskas prisimena, kad kurti ūkį pradėjo nuo dviejų karvių ir kartu su šeima bandą didino. Karvės buvo rišamos, savo rankomis sukonstravo melžimo aparatą, kurį arkliu vežiojo į ganyklas. A. Šlivinskas juokauja, kad galėjo patentuoti jo konstrukciją, nes dabar panašius aparatus mažiems ūkiams gamina ne viena Lietuvos įmonė.
„2004 m. buvo „Nitratų direktyva“, kai davė paramą mėšlidėms ir pinigų nereikėjo grąžinti. Tada turėjau 46 karves ir pirmas rajone gavau sertifikatą, leidžiantį pieną eksportuoti į Europą. Po ketverių metų karvių jau buvo virš 80. Didžiausias kiekis 120“, – prisimena A. Šlivinskas ir sako, kad 2008 m., kai prasidėjo krizė, kainos pradėjo kristi, vėliau pakilo. Prieš pat euro jie gaudavo 37 euro centus už kilogramą. Šį pavasarį perdirbėjai mokėjo 21 ct. Ūkininkas paskaičiavo, kad kritus kainoms jo ūkis 2019 m. vien iš karvių patyrė 40 tūkst. eurų nuostolių. Nuo bankroto išgelbėjo grūdai. Per karantiną vėl kritus kainoms jis gaus kompensaciją – 77 eurus už melžiamą karvę, tačiau paskaičiavo, kad net tai neišgelbės. Per tą laikotarpį vis tiek patyrė 4,5 tūkst. eurų nuostolį.
Perdirbti neapsimokėjo
Ūkininkas mėgino dalyvauti ir perdirbti pieną, pardavinėti jį parduotuvėse. 1996 m. pieną realizuodavo vietinėje parduotuvėje. Pradžia buvo graži, bet pardavėjos jį pradėjo skiesti ir teko verslą baigti. Po keliolikos metų griebėsi išpilstymo automatų. Modelis nepasiteisino. Įsirengė nedidelį perdirbimo cechą – planavo gaminti sūrius. Tačiau kai pradėjo skaičiuoti, paaiškėjo įdomioji ekonomika. Ūkis melžė 1800 kg per dieną, bet reikalavimai tokie, kad laikantis supaprastintų maisto saugos reikalavimų galima perdirbti tik 1000 kg per dieną. Tačiau kai perdirbėjams galėjo pasiūlyti tik 800 kg, šie iš karto mažino kainą iki 13 ct. Praradimų sūriai, kuriuos dar reikėjo pagaminti, išvežioti klientams ir parduoti, atpirkti negalėjo.
„Lenkas kai nupirko mano karves sakė, kad už pieną gauna 38 ct. Tą pačią dieną be manęs jiems gyvulius pardavė dar du rajono ūkininkai“, – liūdnai dėsto A. Šlivinskas ir sako, kad mėgino parduoti ir įrangą, tačiau jos kol kas niekam nereikia, nes ji pirkta prieš 16 metų.
Pas jį liko mėsiniai gyvuliai ir telyčios, kurias reikia sukergti ir lenkai žadėjo jas pavasarį nupirkti.
„Lenkas, kuris pirko iš manęs karves, turi 400 karvių penėjimo stotį, kur laiko ir peni supirktus raguočius. Rūšiuoja, netinkamas parduoda mėsai, geras parduoda ūkininkams. Jie neslepia, kad trūksta pieno. Jei bandos vidurkis 7,5–8 t kilogramų pieno per metus, jie perka visą bandą. Jiems reikia geros veislinės medžiagos“, – pasakoja A. Šlivinskas ir sako, kad lenkai praktiškai nesidera ir ima visas iš eilės.
Norint išgyventi reikia milijono
A. Šlvinskas sako, kad ir jis pats galėjo išsilaikyti, tačiau tam būtų reikėję kardinaliai modernizuoti fermas ir didinti ūkį. Tai reiškia milžiniškas paskolas ir įsipareigojimus, kurių žmogus nenori prisiimti, nes paskaičiavo, jog reikėtų bent milijono eurų. Tai leistų atsisakyti kelių darbuotojų, įrengti melžimo robotus, įrengti automatinį šėrimą. Dabar pieno savikaina 27 ct už kilogramą, investavus kristų iki 22 ct.
„Siūliau perdirbėjams pasirašyti sutartį, kad man mokėtų 32 ct ištisus metus, imu paskolą ir dirbam. Jie nesutiko, sakė nežino, kokia bus rinka. Kaip galiu taip rizikuoti? Kai liksiu skoloje, mane paliks be batų“, – ūkiškai dėsto suvalkietis ir sako, kad tokios avantiūros gali griebtis tik jaunas ir veržlus ūkininkas.
Visgi A. Šlivniskas nekaltina vien tik valdžios ir perdirbėjų. Sako pradėjus kristi kainoms siūlęs ūkininkams savaitę neparduoti pieno, kad perdirbėjai pajustų jėgą ir derėtųsi bei ieškotų kompromiso. Pieną buvo pasiryžęs pilti į kanalizaciją ar atiduoti veltui žmonėms. Tačiau palaikančių ūkininkų neatsirado.
Žemės ūkio ministras Andrius Palionis sako nesuprantąs mūsų pieno perdirbėjų požiūrio, kurie praktiškai nesirūpina ūkininkais, žaliavos tiekėjais ir šiems nepadeda išlikti:
„Jei žiūrėsime į statistikos duomenis, pieno ūkiai traukiasi jau keletą metų iš eilės, mažėja ir gyvulių skaičius tuo pačiu mažėja. Tai natūralu, nes tavo vargas ir triūsas nėra apmokamas taip, kad galėtum oriai pragyventi. Jei nieko nekeisime, pasekmės bus skaudžios. Nesuprantu pieno perdirbimo sektoriaus. Jie galbūt įsivaizduoja, kad pieno sumažės iki tiek, kad čia liks viena gamykla. Netgi dabar, skaičiuojant nuo karantino pradžios, importinio žaliavinio pieno dalis perdirbime padidėjo nuo 35 iki 40 proc. Tačiau nei Latvija nei Estija nepadengs to poreikio, kurio reikia gamykloms, net dabar neišnaudojančioms savo pajėgumų.“