„Mūsų ūkis Čekiškės miestelyje. Uogyno plotas 30 arų. Dirbame trise – aš, žmona ir sūnus. Pasiskirstę pareigomis. Žmona atsakinga už tręšimą, augalų būklę, aš prižiūriu augalus, sūnus padeda rinkti derlių“, – pasakoja Tadas Subatis.
Plantacijoje pasodintos uogos derėti pradėjo pirmais metais – surinko apie 10 kilogramų derliaus, kurį išdalino draugams ir giminaičiams. Dabar derlius auga ir parduodamas. Pagrindinis pirkėjas saldainių fabrikas „Rūta“, kuris uogas džiovina šaltyje ir „aptraukia“ šokoladu..
„Šią uogą pasirinkau, nes studijavome sodininkystę, o apie aktinidijas rašiau mokslinį darbą. Turėjau pakankamai žinių ir ryžausi jas auginti. Dar vienas aspektas – šių uogų Lietuvoje dar nėra daug“, aiškina T. Subutis.
Sezonas prasideda ankstyvą pavasarį ir baigiasi užšalus. Po kelių eksperimentinių metų pamatė, kad vieta plantacijai tinkama. Nors augalai pasodinti įduboje, kur kaupiasi šaltis, tačiau tai kol kas nepakenkė.
„Žemės paruošimas aktinidijai nesiskiria nuo daugumos kitų augalų. Tačiau pats plantacijos įveisimas gana sudėtingas, nes reikalingos atramos ir geležiniai stulpai su vielomis. Tai lijaninis augalas ir „lipa“ kaip vynuogė. Būtina laistymo sistema, kurios pagalba ir tręšiama. Be to, būtina dirbtinio rūko gamyba, kad šalnos nepadarytų žalos. Karštą vasarą daug liejame, pavasarį purškiame rūką. Plantacijoje turime tvenkinį“, – pasakoja T. Subatis.
Kalbėdamas apie ateitį ūkininkas optimistiškas – planuoja plėstis. Tikslas hektaras aktinidyno, tačiau tam reikia didelių investicijų ir žmogus ketina pasinaudoti jaunojo ūkininko įsikūrimo programa. Pinigus naudos atramų stulpams, sodinukams ir lietinimo sistemai.
„Mūsų uoga natūraliausia iš visų uogų, nes šiems augalams kol kas nereikia augalų apsaugos priemonių, tik trąšų. Jas drąsiai gali valgyti ir vaikai“, – apie šios kultūros privalumus aiškina T. Subaitis.
Patarimai augintojams
Tai pakankamai skanios uogos, kurios gali sėkmingai augti mūsų klimato juostoje.
Aktinidijų uogos iš pirmo žvilgsnio primena mažus kivius. Jų skonis malonus, saldžiarūgštis, minkštimas švelnus, o sėklos minkštos.
Lietuvoje aktinidijos dar nėra labai populiarios, nors ir be reikalo – uogos ne tik skanios, bet ir vitaminingos. Vien vitaminas C sudaro 1 proc. uogos masės, t.y. daugiau nei citrinos ar juodieji serbentai. Kad apsirūpintumėte vitamino C dienos norma, pakanka vos kelių uogelių. Aktinidijos naudingos ir širdžiai – dėl uogose esančio didelio kardenolidų kiekio veikia raminančiai, todėl padeda gydant stenokardiją.
Kur ir kaip sodinti
Aktinidija – tai sumedėjęs vijoklinis kryžmadulkis augalas, todėl kad duotų vaisių, būtina pasisodinti ir moteriškos, ir vyriškos giminės. 4-10 moteriškiems sodinamas 1 vyriškas augalas. Praėjus 4-5 metams po sodinimo, jau džiaugsitės pirmuoju derliumi.
Lietuvos klimatui iš visų rūšių tinkamos tik margalapė ir smailialapė aktinidijos. Joms patiks saulėta, šiltesnė užuovėja (pietinė, pietrytinė ar pietvakarinė namo ar tvoros dalis). Mėgsta silpnai rūgščias, priemolio su gausiu humusu ir gerai aeruojamas dirvas, neužmirkusias vietas. Venkite perdžiūstančių dirvų – aktinidijų šaknų sistema nėra didelė, o lapai išgarina daug drėgmės.
Aktinidijos sodinamos maždaug 1,5-2,5 metrai viena nuo kitos, priklausomai nuo būsimo krūmo formavimo. Reikės iškasti 50 centimetrų skersmens ir tokio pat gylio duobę. Jei sodinate priemolyje ir didelė tikimybė, jog kaupsis vanduo, duobės apačioje padarykite bent 10 cm gylio drenažą iš žvyro, skaldos.
Pasodinus apmulčiuokite durpėmis, sausa žole ar pjuvenomis. Augalo šaknis itin mėgsta katės, todėl norėdami apsisaugoti, uždėkite vielinį tinklą ar uždenkite gruntą aplink augalą juoda plėvele.
Auginimui tinkamos rūšys
Priklausomai nuo rūšies, vienas krūmas gali išauginti nuo 1,8 iki 10 kg uogų.
Margalapė aktinidija – gana atspari ligoms ir šalčiui, atlaiko iki 40 laipsnių šaltį. Užauga iki 5-7 m ilgio, stiebo skersmuo iki 2-5 cm. Uogas sunokina praėjus apie 60 dienų po žydėjimo (liepos pab.-rugsėjo vid.). kai kurios veislės gali užauginti ir iki 10 kilogramų uogų. Nokdamos patamsėja, suminkštėja, pasidaro malonaus saldžiarūgščio skonio. Noksta ne vienu metu, tačiau pernokusios ima byrėti, todėl jei norite perdirbti, teks skinti pilnai nesunokusias – taip išsaugosite daugiau vitaminų.
Smailialapės aktinidijos – labai augūs vijokliai. Jų stiebai užauga iki 30 m ilgio ir iki 10 cm storio, su plonomis, ilgomis šakomis. Žydi birželį ir liepą. Žalsvai geltonų uogų aromatas panašus į ananasų.
Uogos sirpsta vienodžiau nei margalapės, sunokusios nenubyra, o skoniu ir derlingumu smailialapė irgi ima viršų. Uogos skinamos rugsėjo pab. – spalio pab. Nuskynus nesunokusius vaisius, juos galima išlaikyti vėsioje patalpoje virš mėnesio. Smailialapė aktinidija žiemą yra jautresnė už margalapę, tačiau vyresni negu trejų metų augalai ištveria ir 28-30 laipsnių šalčio žiemą.
Priežiūra
Jauni augalai prieš žiemą paguldomi ant žemės ir pridengiami. Augalui išaugus, priežiūros reikia itin nedaug.
Formavimas.
Pirmaisiais metais paliekamas vienas stiebas ir nukerpama jo viršūnė. Antraisiais – paliekami 4-5 stipriausi ūgliai, kurių viršūnės nukerpamos virš 8-12 pumpuro prieš pumpurų brinkimą. Trečiųjų metų rugpjūtį nukerpamos viršūnėlės.
Genėjimas.
Genėti aktinidijas rekomenduojama birželį, nes nugenėjus rudenį, liks atviros šakos ir aktinidijos nukentės per pavasarines šalnas. Jei paliksite nenugenėtą krūmą, iki pavasario išleisti lapai padarys skėtį žiedams ir iš dalies apsaugos žemiau esančius žiedus.