Kažkada povai išdidžiai vaikštinėdavo tik didikų dvaruose, o dabar puošia pavienes kaimo turizmo sodybas. Į Karsakiškio seniūnijoje, Palaukių kaime gyvenančių Petro ir Zinos sodybą turistai neužsuka, nors kiekvienas kampelis čia alsuoja grožiu ir neapsakoma ramybe. Sodybos šeimininkai atvirauja, kad viską daro tik dėl savęs. Ponas Petras – auksinių rankų savininkas. Kūrybingas vyras iš akmenų pats sumūrijo lauko židinį, primenantį kažkur skubantį vėžlį, tvarto duris puošia lyg tikra žirgo galva, gėlyne pūpso molinė žavi moteriškaitė, šalia – besišypsantis medinis zuikis, o prie namo, kaip juokauja šeimininkai, pasitinka Palaukių senbernis – žmogaus dydžio vyriškio skulptūra. Kur tik žvelgsi – žydinčios gėlės, susodintos į originalius auksarankio Petro pagamintus vazonus. Vyras kuklinasi, kad didelės išmonės čia nereikia, tik nereikalingo audinio, cemento ir plytelių klijų, o daugiau – fantazijos vaisius.
„Originalių dekoracijų galima dabar visur nusipirkti, bet mes viską daromės patys. Gal ne visai tokie dailūs išeina, bet savi“, – kuklinasi P. Sunkurys.
Visgi pačios gražiausios sodybos puošmenos – gyvos. Palaukių kaimo gyventojų namuose šiuo metu karaliauja net dvylika suaugusių povų ir penki poviukai, iš kurių keturi – vos kelių dienų mažyliai. Vos prakutę jaunikliai labiau panašūs į žąsiukus ar ūgtelėjus viščiukus. Kaip paaiškina ponas Petras, tikrasis paukščių grožis išsiskleis tik apie trečiuosius metus – tuomet ir paaiškėja, ar tai patelė, ar patinas.
Vakariniai koncertai
Kaip pasakojo P. Sunkurys, apie povų auginimą jiedu su žmona Zina niekada nesvarstę, kol prieš du dešimtmečius Petrinių proga iš vienos bičiulės ūkininkės sulaukė netradicinės dovanos – trijų povų.
„Šiaip tai aš Vytautas – namuose manęs kitaip niekas ir nevadino. Bet taip išėjo, kad dokumentuose vietoj dviejų vardų liko tik antras, šventas vardas Petras. Tad darbe kasmet tekdavo švęsti Petrines. Per vienas jų ir gavau dovanų dvi povytes ir vieną povą“, – šypsosi ponas Petras.
Netrukus povų šeima ėmė gausėti – vienais metais Sunkurių sodybos kieme lakstė apie tris dešimtis šventais laikomų paukščių. Sodybos šeimininkė Zina teigė, kad šiems paukščiams ypatingos priežiūros nereikia, tik mažiukus svarbu pasaugoti ir palepinti vertingesniu pašaru. Iki pat šalčių povai šmirinėja po sodybos teritoriją ir tik atėjus žiemai suvaromi į tvartą, kur šilčiau. Nakčiai visi gražuoliai tarsi lėktuvai suskrenda ant prie sodybos augančio uosio šakų, o kurie nebetelpa, jaukiai įsitaiso ant namo stogo ar kamino. Povai garsėja ne tik savo grožiu, bet ir stipriais balsais. Z. Sunkurienė šypsosi, kad kai povai ima rėkauti, girdisi net už jų sodybos ribų.
„Anksti ryte arba jau pradėjus temti prasideda tokie koncertai, kad girdisi toliausiai. Bet mes jau pripratome, jeigu nori, tegul ir rėkia. Kita vertus, kai toks šurmulys, net nejaučiame, kad gyvename vieni“, – sakė ponia Zina.
Povai laikomi ir vieni geriausių namų sargų – jeigu tik pajunta kažką svetimą ir jiems nepažįstamą, paleidžia savo šaižius balsus, taip įspėdami šeimininkus apie pavojų. Tačiau jie bailiukai – pastebėję kieme svetimus žmones papusto padus ir nedrąsiai žvalgosi nuo stogų, kur jaučiasi saugūs.
„Kartą buvo dingę visi parai, bet grįžo, kas ten žino, kur klajojo. Šiems paukščiams reikia turėti šeimininkus, nes tik pamato svetimus žmones – deda į kojas. Pagauti neįmanoma, kita vertus, jie gyvena savo gyvenimą, mes savo“, – kalbėjo Z. Sunkurienė.
Piršlybų žaidimai
Jos teigimu, didžiausias šurmulys kyla tuomet, kai ateina metas piršlyboms. Povų patelės savo išvaizda neišsiskiria – jas puošia tik ant galvos esanti plunksnų karūnėlė, o patinai iš tolo traukia akį savo egzotiška išvaizda ir ryškių spalvų gama. O iki pusantro metro siekianti lyg vėduoklė išskleista uodega – jų pasididžiavimas. Ją povai visu gražumu išskleidžia tada, kai siekia sužavėti priešingą lytį. Beje, povai perėjimo metu gali gyventi su 3–5 patelėmis.
„Jūs tik pamatytumėte, kaip jie meilinasi, suka ratus aplink povytes. O kartą taip susimušė, kad jeigu nebūtume atskubėję, be kraujo praliejimo nebūtume apsiėję. Anksčiau laikėme apie šimtą kalakutų, tuomet tokie karai kildavo, kad net atskirti nepavykdavo“, – pasakojo paukščių augintoja.
Gražiosios povų uodegos ilgai nedžiugina – tik atėjus rudeniui savo pasididžiavimo patinai nebetenka. Tuomet kiemas būna nuklojamas spalvingomis plunksnomis – vienoje uodegoje jų būna apie du šimtus. Paukščiai mėgsta savo plunksnas sudraskyti nagais ar sutrypti, tad sveikas plunksnas Sunkuriai susirenka papuošti namams ar kam padovanoti, o kitos keliauja į ugnį.
„Kai kas bijo, kad plunksnos nelaimę neša. Mūsų sūnus prieš trylika metų irgi tragiškai žuvo, bet galbūt toks likimas, kurio neįmanoma pakeisti“, – liūdnai atsidūsta moteris.
Ponios Zinos teigimu, povus jie augina tik dėl grožio. Kasmet parduoda po kelis paukščius, vieno jų kaina siekia 70–80 eurų, tačiau iš to, kaip sako, nepralobsi. O ir jauniklių išperi nevienodą skaičių. Mat povės stengiasi savo kiaušinius paslėpti kur laukuose ar ant stogo kraigo. Gyvenant prie miško labai dažnai pasitaiko, kad kokie laukiniai žvėrys ištuština kiaušinių dėtis.
„Šie paukščiai – mūsų sodybos puošmena. Tiesa, tos puošmenos mėgsta ir eibių prikrėsti. Nuėję į daržą ne tik kolorado vabalus nurenka, bet ir kopūstus nulesa – jiems tai didžiausias delikatesas. Arba, žiūrėk, jau vynuoges nuskabė, gerai, kad dar mums šiek tiek paliko. Tik truputį pikta būna, kai nuskina ir numeta ant žemės gėlių žiedus“, – šypsosi Z. Sunkurienė.
Viskas, ko reikia pilnatvei
Sutuoktiniai atvirauja, kad prieš tris dešimtmečius priimtas sprendimas persikelti gyventi į kaimą, gamtos prieglobstį, buvo pats geriausias. Tik sukūrę šeimą apsigyveno Elektros gatvėje, kaip juokauja pora, prestižinėje vietoje – ten, kur dabar stovi Panevėžio įkūrėjo kunigaikščio Aleksandro paminklas. Tik prieš penkis dešimtmečius vaizdas buvo visai kitoks: prie pat gatvės stovėjo laikrodžių dirbtuvės, o už jų – Sunkurių medinukas.
„Senvagė jau buvo, tik ne tokia kaip dabar – baisi, apžėlusi, priaugusi žolių, tad vakarais varlės savo koncertais mus kankindavo“, – juokiasi sutuoktiniai.
Po devynerių metų šeima įsigijo dalį namelio Algirdo gatvėje, tačiau ir čia ilgam neapsistojo. Pradėjus griūti kolūkiams ir ponui Petrui netekus darbo, sutuoktiniai nusprendė persikelti gyventi į kaimą.
„Turėjome kolektyvinį sodą, namelį statėme dešimt metų, bet tik vieną kartą pernakvojome ir pardavėme. Už tuos pinigėlius nusipirkome sodybą, traktoriuką ir kombainą“, – drąsiai gyvenimo permainas priėmė Sunkuriai.
Į aštuntą dešimtį kopianti pora sako, kad su 30 hektarų ūkiu dideliais ūkininkais vadintis negali, nors dar visai neseniai laikė apie trisdešimt kiaulių, penkiolika raguočių, šimtą kalakutų. Taip pat turėjo nemažą medetkų ūkį. Tik sveikata jau nebe ta rūpintis tokiu ūkiu, mat visada vertėsi tik savomis jėgomis, be pagalbininkų. Vienintelis jų sūnus jau daugiau kaip dešimtmetį dirba Norvegijoje, tad seniems tėvams nelabai gali kuo padėti. O kaime darbų yra tiek, jog vos spėk suktis. Žinoma, randa laiko ir spaudai, televizijai, ir net internetui.
„Nuo darbo nebūsi turtingas, tik kuprotas, bet kitaip negalime. Pirmadienį nukasėme bulves, tad dabar visi šonai skauda. O dar laukia arimas ir sėja“, – šypsosi ponas Petras.
Savo gyvenimo mieste jie neįsivaizduojantys. Kiekvieną penktadienį tik atvežantys parduoti ekologiškų kiaušinių ir vėl grįžtantys į gamtos prieglobstį. Šiemet savo santuokos penkiasdešimtmetį atšventę Sunkuriai sako, kad čia turi viską, ko reikia jų gyvenimo pilnatvei – vienas kitą, nuostabią gamtą, pilną kiemą gyvybės.
„Kad jūs žinotumėte, kaip gera gyventi kaime, čia visiška laisvė ir ramybė. Nors darbo daugiau, bet dabar jau nebesiplėšome, o tiesiog mėgaujamės gyvenimu“, – atviravo sutuoktiniai.
Skaitykite daugiau čia.