Šalies ūkininkai nebūtų pusiau verslininkai, jei nerastų būdo kuo efektyviau išnaudoti žemės ūkį. Pastaraisiais metais Lietuvoje ėmė sparčiai daugėti šitakių augintojų. Siekiant Europos paramos, balų rengiamam projektui surinkti lengviau, jei turi egzotinį daržą. Ūkininkai pasakoja, kad net keli arai su japoniška grybiena itin padidina ūkio vertę.
Vienoje Panevėžio gamybos įmonėje dirbantis Gražvydas jau pusmetį po darbo skuba į priemiestį, kur savo žemės ūkio paskirties sklype bando ūkininkauti. Pradžioje panevėžietis augino serbentus, o dabar daigina šitakius grybus.
„Daugelis tokiais grybais susidomėjo tik dėl ES paramos. Aš tokios paramos nei anksčiau, nei dabar prašau. Man buvo pačiam įdomu pamėginti auginti japonišką grybą“, – pasakoja Gražvydas.
Užkrėstas briketas
Ieškodamas informacijos apie netradicinį ūkininkavimą, panevėžietis sugalvojo, kad šitakius daigins kitaip, nei dabar lietuviai dažniausiai daro.
„Pasidomėjau ir sugalvojau auginti specialiuose briketuose. Mano žiniomis, Panevėžio apskrityje tuo dar niekas rimtai nesusidomėjo. Jei kas ir augina, daugiausia rąsteliuose“, – sako Gražvydas.
O šių dviejų būdų skirtumas toks, anot jo, kad briketuose grybai išdygsta po 4–5 dienų ir juos jau galima pjauti po poros savaičių. Rąsteliuose pasėtos sporos sudygsta per metus ar pusantrų ir derlius būna sezoninis.
„Lietuvoje dar nemačiau, kad kas gamintų tokius briketus. Jie paprastai būna pagaminti iš kietmedžio pjuvenų ir užkrėsti šitakių grybiena. Tokius briketus reikia išmirkyti vandenyje ir tada laikyti 20–22 laipsnių temperatūroje. Šildomose patalpose auginami grybai dera visus metus“, – pasakoja šitakių ūkio savininkas.
Vienas toks paruoštas briketas, anot Gražvydo, grybų derlių duoda ne daugiau kaip 3 kartus. Nuo vieno tokio „kelmo“ galima gauti nuo 600 g iki 1 kg grybų.
„Nupjovus užaugintus grybus ir vėl galima iš naujo juos daiginti. Bet antrą kartą bus mažiau, o trečią – visai nedaug. Paskui briketas baigia savo tarnybą ir eina į atliekas. Tai gali būti kuo puikiausia trąša – žinau, kad kituose kraštuose ūkininkai grybienos briketus superka. Lietuvoje dar to nėra. Taip pat aiškinamasi, ar tinka tokios sudžiūvusios atliekos biokurui“, – teigia panevėžietis.
Siūlys ir kavinėms
Gražvydas praeito rudens pabaigoje savo grybavimą mažose patalpose priemiestyje pradėjo nuo 12 briketų. Paskui šitą skaičių didino ir jau šios vasaros pradžioje planuoja keltis į naujas, didesnes, kelių šimtų kvadratinių metrų patalpas.
Svarbiausia, pasak šeimininko, kad jose būtų tinkama temperatūra ir nuolatinė drėgmė, taip pat reikia dienos šviesos, bet tiek, kiek ji natūraliai trunka.
„Paskutiniu metu šitakių per dieną pripjaudavau iki dešimties kilogramų. Mano prekyba ėjo iš lūpų į lūpas, per socialinius tinklus. Persikėlę į didesnes patalpas planuojame savo užaugintų grybų pasiūlyti kavinėms, restoranams. Tokia produkcija labai tinkama rytietiškai virtuvei“, – pasakoja Gražvydas, už kilogramą savo užaugintų grybų prašantis 15 eurų.
Tokia kaina, pasak ūkininko, nėra didelė. Prekybos centruose prastesnės kokybės šitakiai gali kainuoti ir 18 eurų.
„Patys iš šitų grybų jau išbandėme įvairiausius patiekalus, juk nesiūlysi, ko pats nežinai. Pradžioje 3 – 4 kartus per savaitę juos valgydavome. Dabar net žalią šitakį kasdien įsimetu į burną – tai sveikas produktas. Jo skonis labai skiriasi nuo pievagrybių, yra intensyvesnis ir primena lietuviškus miško grybus“, – patikina pašnekovas.
Teigiama, kad grybas šitakis – ne tik maistas, bet ir vaistas. Skirtingai nuo augančiųjų mūsų miškuose, japoniškasis, pasak Gražvydo, neturi galimybių kaupti teršalų iš aplinkos.
Panevėžietis ateityje netradicinį ūkį žada vystyti ekologiškai. O kol kas, anot jo, tai tik pomėgis po darbo dienos ir bandymas įvertinti tokio verslo perspektyvas.
Taip pat panevėžietis planuoja kada nors pats ruošti briketus su grybiena ir juos pardavinėti. Jau dabar ūkininkas siūlo specialius komplektukus, tinkamus laikyti ant palangės – norinčiųjų taip užsiauginti grybų atsiranda ir Panevėžyje.
Grybavimas nuo rąsto
Kad šitakiai populiarėja, pastebėjo ir Andrius Dilinda. Jis Kupiškio rajono Šaukliškių kaime, esančiame netoli Panevėžio rajono ribos, ėmėsi auginti braškes ir taip pat susidomėjo egzotiškesniu ūkininkavimu.
„Kaip tik dabar esu miške ir ieškau rąstelių šitakiams. Pats jau tokių prisiruošiau apie 150, bet grybienoms paruoštų kelmų prašo kiti smalsuoliai. Tokius grybus labai panoro auginti ūkininkai dėl ES paramos“, – patvirtina ir A. Dilinda.
Jis grybų verslu užsiima pirmus metus. Sodybos kieme šeimininkas tvarkingai sukrovęs grybų sporomis užsėtus rąstus ir nuolat juos drėkina – reikia, kad drėgmė būtų 80 – 85 proc.
„Šitakiams daiginti tinka beržo, alksnio, juodalksnio rąstai, o geriausiai – ąžuolo. Bet parsinešus juos reikia kelis mėnesius stebėti, ar nėra užsikrėtę kokia miško grybiena, – aiškina ūkininkas. – Tuomet siunčiuosi šitakių sėklos iš Belgijos, Olandijos, tokią produkciją dabar jau siūlo ir latviai. Galima užsisakyti tiesiog užkrėstų pjuvenų ir jas sukišti į rąstuose išgręžtas skyles, paskui visa tai užvaškuoti. Galima nusipirkti užkrėstų medžio kaiščių, kuriais užkaišomos rąsto skylės“, – verslo ypatumus atskleidžia A. Dilinda.
Šitaip pasėjus grybų, jų derliaus tenka laukti mažiausiai metus. Grybienai apėmus visą medžio ruošinį, rąstui sukeliamas šokas įmetant jį į šaltesnį vandenį. O tada jau prasideda lauktoji vegetacija.
„Netrukus ima dygti grybai ir derlius trunka kelias savaites. Per metus tokias šoko bangas vegetacijai paskatinti galima sukelti 4 – 5 kartus. Iš vieno ruošinio pavyksta gauti ne daugiau kaip kilogramą grybų. Kuo šitakis didesnis, tuo skanesnis“, – teigia Andrius.
Vienas toks rąstas gali būti naudojamas 3–5 metus, kol nuo grybienos visai sutręšta. Ilgiausiai tokią invaziją atlaiko ąžuolas.
A. Dilindos žiniomis, toks maisto produktas rinkoje gali kainuoti ir iki 30 eurų už kilogramą.