Per 300 avių laikantis ūkininkas sako žinantis, kad avių vilna -nepopuliari.
„Kelių metų vilnos prisikaupę yra daug. Kai kada pagalvoji, kad sąvartynan išvežti reikia. Vėliau nusiramini, gal kas sugalvos kokį verslą su vilna“, - pasakoja Alvydas Kavoliūnas, Kupiškio rajono Šimonių kaimo ūkininkas.
Keliasdešimt kilogramų išplautos ir išdžiovintos vilnos esą dar galima parduoti perdirbėjams, tačiau toks darbas rankomis - katorgiškas.
Treti metai avių vilną sandėliuoja ir Radviliškio rajono „Šeduvos avininkystės ūkis“.
Per sezoną galintis pateikti apie 1,5 tonos vilnų, ūkio vadovas sako avis kerpantis ne du kartus, kaip reikėtų, o tik kartą per metus. Esą Lietuvoje vilnų karšyklų tik keletas, o ir jos mieliau dirba su užsieniečiais.
Neplautos vilnos kilogramas esą kainuoja nuo dviejų iki keturių litų. Ją apdorojus, kaina pakiltų, tačiau statyti vilnos plovyklų dėl brangių investicijų steigti neapsimoka.
„Norvegai ar švedai domisi, per metus jiems reikia 80 tonų vilnos, o mūsų Lietuva per metus gali pagaminti 50 tonų vilnos, jeigu jie susižavės, jie žada atvažiuoti peržiūrėti pas ūkininkus turimą vilną, kokybę ir kiekį. Jeigu jiems patiks galbūt jie ir sumokės“, – sako Juozas Mikutis, „Šeduvos avininkystės ūkio“ direktorius, Avininkystės asociacijos prezidentas.
Perdirbėjai sako superkantys tik nedidelius kiekius plautos vilnos, ją apdorojantys ir, ūkininkui pageidaujant, grąžinantys vilnoniais siūlais. Esą kitiems gaminiams lietuviška vilna nekokybiška ir per šiurkšti, nepopuliari.