Tuo tarpu Lietuvoje iki šiol įvairių institucijų vykdomos kooperacijos plėtros, verslumo ir inovacijų skatinimo programos lauktų rezultatų nedavė.
Kooperatyvų skaičius ir jų užimamos rinkos dalis visoje žemės ūkio produkcijoje yra viena mažiausių lyginant su kitomis ES 28 šalimis ir ši tendencija nesikeičia jau kelerius metus, rašoma pranešime..
Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) 2018 m. ataskaitoje sakoma, kad Lietuvoje pripažinimą jau yra gavę apie 200 žemės ūkio kooperatyvų. Vien pernai buvo patvirtinti 26 kooperatyvai, 2017 m. – 22. ŽŪR duomenimis tik 17 proc. kooperatyvų užsiima žemės ūkio produkcijos perdirbimu, 31 proc. realizuoja savo produkciją ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Pastaruoju metu ES auga žemės ūkio kooperatyvų ekonominė ir socialinė reikšmė. Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros dokumentuose pabrėžiama, kad kooperacija žemės ūkyje – viena iš prioritetinių sričių. Teigiama, kad ji padeda spręsti ūkių ekonomines, socialines problemas, prisideda prie ūkinių santykių subalansavimo, didina žemės ūkio ir maisto produktų gamybos sektoriaus produktyvumą ir konkurencingumą tarptautiniu lygmeniu. Tačiau ekspertai neslepia nusivylimo, kad iki šiol vyrauja smulkūs ūkiai, kuriems veikti rinkos sąlygomis vis sudėtingiau. Paskatos burtis kooperatyvams randasi dėl sunkumų pavieniams ūkininkams konkuruoti rinkoje, augančios užsienio žemės ūkio produkcijos konkurencijos, kaimyninių šalių vykdomos eksporto ir importo politikos.
Žiūri nepasitikėdami
Ekspertai ir ilgamečių kooperatyvų vadovai, kalbėdami apie kooperaciją Lietuvoje, optimizmu netrykšta. Mindaugas Maciulevičius, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys, Europos žemės ūkio kooperatyvų konfederacijos COGECA vicepirmininkas ir kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovas apgailestauja, kad į kooperatyvus iki šiol dalis ūkininkų žiūri su nepasitikėjimu. „Nesistebiu, nes kooperatyvai yra labai sudėtingas darinys – visų lygių vadovai turi būti ne tik geri verslininkai ir ekonomistai, nusimanantys technologijose, rinkose. Bet ir socialiai jautrūs, bendruomeniški, gebėti matyti visą savo narių lauką.
Be to, pats kooperatyvų verslas ir struktūra darosi vis sudėtingesnė - kooperatyvo nariai ir darbuotojai, klientai (pirkėjai, perdirbėjai, prekybininkai), tiekėjai, vietos ir visos šalies bendruomenės. Deja, valdyti kooperatyvus ir jų iššūkius kol kas mokomės vis dar praktikoje, t.y. iš savo klaidų“.
Pieno gamyboje, vienoje iš prioritetinių žemės ūkio sričių, kooperacija kelia itin daug aistrų. Dėl globalizacijos aštrėja konkurencija dėl pieno žaliavos, kuri jau „kerta kaimyninių šalių sienas“. Dar neseniai vienoje iš daugelio diskusijų Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas apgailestavo, kad Lietuva kooperacijos srityje jau turi dešimtmečio praktikos, tačiau šis pienininkystės verslą stabilizuojantis instrumentas deramai neišnaudojamas.
Nepatenkinti pačiomis žemiausiomis ES pieno supirkimo kainomis ūkininkai linkę kaltinti politikus, perdirbėjus ir prekybos centrus, tačiau įsiklausyti į ekspertų rekomendacijas kooperuotis nelinkę. Pasitikėjimo nesulaukia net sėkmingai rinkoje dešimtmečius veikiantys pieno gamintojų kooperatyvai.
M. Maciulevičius, save vadinantis kooperacijos optimistu, įsitikinęs, kad nusiskundimai dėl pieno perdirbėjų dominavimo rinkoje turėtų baigtis, kai pačių ūkininkų valdoma – perdirbama ir realizuojama - pieno žaliavos dalis sudarys sveiką konkurenciją rinkoje, sukuriant realią pridėtinę vertę – galutinį produktą, o ne vien tik nuperkant ir perparduodant žaliavą.
COGECA vicepirmininkas gerai prisimena pokyčius rinkoje po ŽŪK „Pienas LT“ susikūrimo. „Šį pieno gamintojų kooperatyvą vertinu kaip stebuklą žemės ūkyje. Stebėjau atidžiai nuo pat pradžių jo susikūrimą, plėtrą. Deja, šio kooperatyvo ekonominių nuopelnų sureguliuoti pieno kainą nepripažins nė vienas ūkininkas ir perdirbėjas“.
Stambieji mato naudą
Mindaugas įsitikinęs, kad pasilikę tik žaliavinės produkcijos gamintojai, ūkininkai netaps rinkoje konkurencingi. „Pienas LT“ pavyzdys parodė, kad turime specialistų ir įvairių technologijų. Juk ir grūdų, ir daržovių sektorius galėtų pasukti ta pačia kryptimi.. O tuo tarpu konkuruojame tarpusavyje, numušame kainas ir dejuojame, nes įsivaizduojame esą stiprūs būdami savarankiški. Džiugina bent jau tai, kad kooperuoti grūdininkai aiškiai suvokia grėsmes žaliavų rinkose. Ir ieško perdirbimo galimybių“, – teigia M. Maciulevičius.
731 smulkų ūkį vienijantis Kupiškio žemės ūkio kooperatyvas „Pieno puta“ šiemet švęs 15 metų jubiliejų. Jau antrą kadenciją organizacijai vadovaujanti direktorė Juratė Dovydėnienė sako, kad šio kooperatyvo nariai išsiskiria iš kitų pieno gamintojų supratingumu ir bendruomeniškumu.
„Jei nariai nesiblaško ir negalvoja išsiskirstyti, noriai atvažiuoja į susirinkimus, vadinasi kooperatyvas yra stiprus. Nariams svarbi ne tik aukštesnė pieno supirkimo kaina, bet ir galimybė pabendrauti bei būti išklausytam. Mažai tikėtina, kad su smulkiu ūkininku kalbėsis perdirbimo įmonės kaip su lygiaverčiu. Ne mažiau svarbu yra dalyvavimas sprendimų priėmime“, – sako J. Dovydėnienė.
ŽŪK „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Tomas Raudonius, atkreipia dėmesį į išskirtinį ir inovatyvų kooperatyvo verslo modelį Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės kontekste. Jis reikalauja atsakingai puoselėti visą verslo grandinę – nuo žaliavos gamybos iki pieno produktų realizacijos.
„Mūsų kooperatyvo verslo koncepciją sudaro du pelno centrai – nariai gauna naudą iš pieno žaliavos ir pagamintų produktų pardavimo. Ypatingais atvejais, kai žaliavinio pieno supirkimo kaina krenta, nariams dotuojama iš produktų pardavimų. Jei žaliavinio pieno rinkos situacija yra stabili, galime didinti finansavimą perdirbimui ir naujų rinkų paieškai. Mūsų modelis suteikia daug veiklos laisvės, tačiau kartu ir atsakomybės už visos gamybos grandinės koordinavimą“, – sako valdybos pirmininkas ir pieno gamybos ūkio savininkas.
T. Raudonius įsitikinęs, kad dauguma „Pienas LT“ narių išsiskiria savo ištikimybe kooperatyvui. „Bendrystė užsigrūdino 10 metų nuosekliai siekiant tikslo – būti savo verslo šeimininkais. Iki šiol pasistatėme inovatyvią perdirbimo gamyklą, atitinkančią aukščiausius maisto kokybės standartus, naudojame sudėtingą pieno perdirbimo technologiją, sulaukusią pripažinimo iš stambiausių Europos ir kitų pasaulio šalių pieno pramonės milžinų.“
„Kooperatyve nepaisant ūkio dydžio visi esame vienodi – vienas narys vienas balsas - ir gyvename pagal tvirtas ir aiškias taisykles. Suprantu, kad daugumai ūkininkų sunku „perlipti per save“ ir pasikliauti. Kai kurie mūsų nariai negalėjo su tuo susitaikyti ir išėjo.“ – sako T.Raudonius.
Kooperatyvų plėtros trikdžiai
Kooperatyvų istorija Lietuvoje, palyginus su kitomis šalimis, yra trumpa. Sovietinės okupacijos metais kooperacijos praktika, prasidėjusi atkūrus nepriklausomybę tarpukariu, buvo iškreipta ir ilgai tapatinama su kolūkiais. Šiandien pasak ekspertų, kooperatyvų plėtrą stabdo vadybiniai, ekonominiai, socialiniai ir psichologiniai trikdžiai.
Svarbi vangaus kooperavimosi problema – finansavimo organizavimas. Nevertindami kooperatinės įmonės kaip nuosavo darinio, nariai nelinkę prisidėti finansiškai prie įmonės kūrimo, todėl investicijoms lėšų ieško pasiskolinti iš ES arba iš bankų. Tačiau pastarieji nepasitiki kooperatyvais kaip tvariu verslu ir vangiai finansuoja jų veiklą. M.Maciulevičius teigia, kad situacija gerėja. Europos Komisijos iniciatyva po ilgų derybų Europos investicijų bankas (EIB) įsteigė investicinį fondą, kuris ne tik suteikia ilgalaikį kreditą su mažom palūkanom, bet ir įvertina projekto technines sąlygas.
Ekspertų nuomone, reikšmingesnės už institucijų bei pilotinių projektų finansavimą yra investicijos į besikooperuojančių ūkininkų informavimą, motyvacijos didinimą ir mokymąsi. Įtikinti ūkininkus bendradarbiauti regionuose, menančiuose sovietinę tvarką, reikia žmonių mentaliteto lūžio, kuris neįmanomas be atitinkamo švietimo.
Ūkių vadovų išsilavinimo stoka, menka žinių vadyba ir sklaida, negebėjimas pritaikyti naujausias technologijas yra vieni svarbiausių trikdžių kooperacijai.
M. Maciulevičius sutinka, kad sovietizacija paliko gilų randą mūsų istorinėje sąmonėje, tačiau atkreipia dėmesį, kad dauguma šiandieninių ūkininkų nedirbo kolūkiuose. „Nebepateisinu argumento apie homo sovieticus mentalitetą. Šeimos ūkius daugiausia kūrė miestiečiai, ar kaimo gyventojai kurie atgavo nacionalizuotą žemę ar ją pirko, kurie nieko bendra su kolūkiais ir žemės ūkiu iki tol buvo neturėję, juolab praėjus daugiau nei trisdešimt metų įvyko natūrali kartų kaita“, - įsitikinęs kooperatyvo vadovas.
Menkas išprusimas
Juratės Dovydėnienės, „Pieno puta“ direktorės, nuomone, smulkių ūkių kooperacijai labai trukdo menkas verslo išprusimas ir žemas finansinis raštingumas. „Mūsų ūkininkams sunku laikytis strategijos, nes nelabai suvokia, kaip veikia verslas. Sunkiausia jiems deleguoti, o tada sulaukti rezultatų.“
„Mes, ūkininkai, turime suprasti, kad mokytis turime nuolat kaip visa kita dalis visuomenės. Geriausia mokytis valdyti savo ūkį pasižvalgęs svetur. Tačiau mes labai greitai norime grąžos. Užsieniečiai yra paskaičiavę, kad grąža iš investicijų žemės ūkyje ateina po 2 – 3 kartų. O juk mūsų šalyje dar tik viena karta savarankiškai užsiima šiuo verslu. Prieš 30 metų skubėję investuoti, pirkti techniką, fermas šiandien vėl pritrūkome kantrybės ir skubame viską mesti šalin“.
„Pienas LT“ vadovų dažnai klausia, kodėl neauga narių skaičius, jei verslas yra sėkmingas. Valdybos pirmininkas T. Raudonius įsitikinęs, kad priežastys tos pačios, dėl kurių buksuoja visas kooperacijos procesas Lietuvoje. „Ūkininkai per 30 metų sukūrė ir išplėtojo savo ūkius, patys priima sprendimus. Mėgaudamiesi ūkininkavimo laisve ir pasiekta sėkme, jie užmiršo gebėjimą susitarti ir dirbti kolektyviai bendrystėje. Komforto zona užblokavo mūsų gebėjimą eiti pirmyn. Todėl jau šiandien ūkiai, nepriklausomai nuo dydžio, susiduria su grėsme išlikti“.
T. Raudonius įsitikinęs, kad kooperacija yra vertinga bet kokio dydžio ūkiui, nors ekonominė nauda akivaizdesnė smulkiems ir vidutiniams. „Stambūs ūkiai yra tvirtesni vadybiniais gebėjimais, finansais resursais ir technologijomis. Vis dėlto, šiandien situacija rinkoje tokia, kad bet kokio dydžio pieno gamintojas išlieka silpnoji grandis, kuriam perdirbėjai diktuoja savo sąlygas. Taip nutiko šią vasarą“.
„Pienas LT“ valdybos pirmininkas sako, kad Lietuvos pieno perdirbėjų verslo modelis reikalauja mokėti tik jiems naudingą supirkimo kainą. „Tik laiko klausimas, prieš kuriuos ūkius bus nukreiptos kainų karpymo žirklės. Todėl dabartinėje Lietuvos pieno sektoriaus struktūroje bet kurio dydžio ūkis yra saugesnis kooperatyve“, – vardina kooperacijos pranašumus ūkininkas.
Kooperatyvai globalėjančiame pasaulyje
Ekspertai pastebi, kad pastaruoju metu kooperatyvų skaičius pasaulyje mažėja dėl tendencijų jungtis. Šis procesas jokiu būdu nereiškia mažėjančios jų įtakos ir jiems tenkančios rinkos dalies. Puikus tokio vienijimosi pavyzdys – danų, norvegų ir švedų pieno perdirbimo kooperatyvai. Tarpusavyje susikooperavę, jie valdo modernias, didelio pajėgumo pienines, kurioms atsidaro rinkos visame pasaulyje.
M. Maciulevičius sako, kad ES žemės ūkio strategai pokyčius sieja su bioekeonomikos koncepcija, kurios įgyvendinimo strategiją turės kiekviena narė pagal BŽŪP po 2020 metų. Jose daug dėmesio bus skirta kooperatyvams kaip socialinės pridėtinės vertės kūrėjams.
M. Maciulevičius įsitikinęs, kad ateityje būsime tarp valstybių lyderių dėl vienos aplinkybės – ilgainiui investuosime į naujausias technologijas, kurioms šiandien jau yra paruoštas tuščias laukas. „Tereikia kelių sėkmingų projektų, kad kooperacijoje prasidėtų grandininė reakcija. Tuomet įsitikinsime, kad mūsų kaimas – ne tik pasigrožėti bitutėmis. Imsimės veikti tada, kai jau visi išsisukinėjimai taps beverčiai. Antraip žemės ūkio Lietuvoje nebeliks“.
T. Raudonius pastebi, kad per 20 – 30 metų kooperatyvai Vakarų šalyse nuėjo kelią, kurį tik dabar pradeda „Pienas LT“. „Šiandien jie transformuojasi į kitus darinius, atskleisdami natūralios evoliucijos kelią ir mums. Ateityje rinkoje rasis nišiniai, į vartotojų poreikius orientuoti kooperatyvai, kurie galės greitai pagaminti produktus pagal specialius užsakymus. Vienos srities kooperatyvui neužteks išteklių, todėl į vertės kūrimo grandinę jungsis kelių sričių verslo subjektai“ – sako „Pienas LT“ valdybos pirmininkas.
„Tikiu, kad kooperatyvai jungsis į klasterius. Į juos aktyviai įsitrauks ir mokslininkų komandos, kurios jau dabar ieško galimybių dalyvauti žemės ūkio versle. Įvairių sričių įmonių klasteriais labiau pasitikės investuotojai“, – dalinasi nuomone T.Raudonius.