Glumina nenoras mokytis
Kai lankėmės Grigaičių bityne, mus sutiko Gintauto dukra Giedrė. Iš trijų dukterų ji vienintelė pasuko profesionalios bitininkės keliu. Keista buvo matyti smulkaus sudėjimo jauną moterį, besisukiojančią tarp avilių. Kol kas nugaros skausmais ji nesiskundžia, mat bityne augina motinėles. Sunkūs vyriški darbai atitenka tėčiui, padeda ir vyras. O štai bičių motinų auginimas – išskirtinai Giedrės darbas. Grigaičiai laiko Bakfasto ir Karnikos rasės bites. Iškėlusi korį Giedrė uždėjo ant jų ranką.
Nė viena dėl tokio jos familiaraus elgesio nesupyko. Jauną moterį glumina tai, kad pradedantys bitininkai nesistengia gilintis į savo augintinių biologiją, nesimoko. „Atvažiuoja ir sako – reikia motinėlės. Klausiu: ar tikrai? Iš kur žinote, kad jos avilyje nėra? Paaiškinu, kaip patikrinti, ar ji yra. Tačiau matau, kad atvykusiam pirkti motinos tai neįdomu. Stebina toks žmonių nenoras mokytis, pažinti nuostabų bičių pasaulį“, – sakė pašnekovė.
Bitininkių daugėja
Dukrai antrino ir G.Grigaitis. Pasak jo, mokytis reikia nuolat. „Jei jau pradėjai bitininkauti, bičių bio-logiją turi žinoti kaip maldą. Sovietmečiu buvo galima baigti Mičiurino technikumą, o dabar – tik išklausyti vieno semestro bitininkystės kursą Aleksandro Stulginskio universitete, – sakė pašnekovas. – Tačiau tai – ne bėda, jei žmogus siekia žinių. Yra daug literatūros, internetas, galima pasiklausti labiau patyrusių bitininkų. Tik noro reikia.“ Atėjo metas, kai nebesakoma, kad bitininkavimas – ne moterų užsiėmimas. Lietuvoje jų vis daugiau.
„Praėjo laikai, kai bitininką įsivaizduodavo tik kaip senuką su šiaudine skrybėle, triūsiantį prie kelių aviliukų. Dabar galima turėti apie 300 bičių šeimų ir susitvarkyti dviese. Svarbu apsirūpinti fiziniam darbui palengvinti skirtais mechanizmais“, – aiškino bitininkas.
Griežtas reikalavimas
„Nesvarbu, ko mokeisi. Žinias visada gali pritaikyti. Kai dukra panoro bitininkauti, pasakiau jai, kad turi mokytis, įgyti žinių, kad būtų bityne naudinga, – pasakojo Gintautas. – Giedrė baigė agronomiją, apsigynė diplominį darbą „Veislinių bičių šeimų atranka“ (vad. dr. A.Amšiejus).Tvarkytis bityne nuo mažų dienų mokėsi iš manęs. Vėliau savarankiškai aiškinosi, kaip auginti bičių motinėles.“ Kasmet Bitininkų sąjunga organizuoja išvykas į kitose Europos valstybėse esančius bitynus. Pasak Gintauto, būtinai reikia rasti laiko kelionėms. Jose galima ne tik daug pamatyti, sužinoti, bet ir su bičiuliais iki išnaktų padiskutuoti.
Smalsumas nugali baimę
Kitos dvi dukros – architektė Alina ir geografiją studijuojanti Jūratė – taip pat turi ką veikti. Alina rūpinasi dizainu, o Jūratė puikiai prekiauja medumi. Žmona Dalia, pasak pašnekovo, skaito paskaitas, kai Grigaičių bityne vyksta ekskursijos. „Turime tokią „Zuikių mokyklėlę“. Tiesa, joje dažnai lankosi ir suaugusieji. Yra žmonių, iš arti nemačiusių avilio ir niekada nepažvelgusių į jo vidų. Atvykusieji pas mus pamato filmą, kuriame rodomas bičių gyvenimas.
Išklausę pamokėlę visi norintys pasipuošę bitininkų apranga keliauja prie avilių. Ten pamoką toliau veda bitininkas. Labai smagu būna matyti vaikus ir suaugusiuosius, kurie, iš pradžių nedrįsę artintis prie avilio, vėliau, žiūrėk, ateina, nes smalsumas nugali baimę“, – linksmai kalbėjo Gintautas. Susipažinę iš arti su bitutėmis „Zuikių mokyklėlės“ klausytojai vėliau eina sukti ir ragauti medaus, lieti vaško žvakių.
Burtis būtina
Jau šešerius metus G.Grigaitis vadovauja Klaipėdos krašto bitininkų bendruomenei „Medutis“. „Šie metai – paskutiniai. Lai imasi veiklos kas kitas. Kolega Sigitas Uselis yra pasakęs, kad bitininkai profesio-nalai turi bitininkauti, o visuomeninį darbą gali dirbti daugiau laiko turintys mėgėjai. Pritariau jam. Juolab jei nėra rotacijos, lauk stagnacijos“, – juokavo pašnekovas. Pasak jo, bitininkams burtis būtina. Problemų šiame versle daugiau, nei gali atrodyti. „Kai atsirado kolektyviniai sodai, buvo madinga laikyti bites. Tada buvo taip: turiu avilį, turiu kibirą ir pirmyn. Gaila, tačiau ir dabar mąstoma panašiai“, – sakė Gintautas.
Netinkamai laikantys gyvulius, marinantys juos badu ūkininkai baudžiami. O jei aviliuose iš badomiršta bitės, niekam nei šilta, nei šalta. Tik kalbama, kokios jos reikalingos, kokios nepakeičiamos.
Ar ne metas būtų įvesti privalomus kursus, kuriuos išklausius reikėtų laikyti egzaminą? Kyla klausimas, kodėl iš norinčiųjų laikyti bites ir pasinaudoti Europos Sąjungos teikiama parama bitininkų nereikalaujama net elementarių žinių.
„Reikalavimai minimalūs – turėti kaimo valdą. Todėl ir atsiranda bitininkų, kurie laiko biteles prie autostradų, magistralinių kelių, kad patiems būtų arti, patogu privažiuoti. Tokiems nė motais, kiek tūkstančių jų augintinių atsitrenkia į pravažiuojančias mašinas ir žūva, nerūpi jiems ir medaus kokybė. Svarbu greitas pinigas“, – apgailestavo pašnekovas.
Tačiau jis tiki, kad dorai bitininkaujančiųjų – dauguma. O paklaustas, ar nebijo investuoti į tai, kas taip trapu, nes po vienos žiemos gali nelikti visų bičių šeimų, sakė gyvenąs viltimi, kad taip niekada neatsitiks.