Visada gerai nusiteikęs sodybos šeimininkas neseniai atšventė garbingą 80-ies metų jubiliejų. Iš šių kaip viena diena prabėgusių metų net 39-eri buvo paskirti kaminkrėčio darbui. Retos ir dabar jau kiek užmirštos profesijos Ambraziejus ėmėsi visai atsitiktinai, bet vos pabandęs džiaugėsi atradęs tikrąjį savo pašaukimą.
Sunkumai, privertę anksti suaugti
A. Saudargas gimė ir augo Juodeikių kaime. Vaikystė buvo varginga ir sunki. Būdamas vos 5-erių neteko tėčio, o mama, likusi našlė su dviem mažais vaikais ant rankų, vertėsi itin skurdžiai. Sulaukęs vos 12 metų, Ambraziejus jau dirbo sunkius darbus kolūkyje.
„Augome dviese su sese, mamos sveikata visą gyvenimą buvo prasta, turėjo negalią. Mirus tėveliui tapo dar blogiau. Kiek pajėgė, mama dirbo kolūkyje, o ir namie viena pati turėjo viskuo rūpintis.
Skaudūs ir slogūs prisiminimai iš mano vaikystės dienų...“ – pasakojo A. Saudargas.
Prakutęs jaunuolis buvo pašauktas tarnauti į armiją. Labai nenorėjo, tai visokiais būdais bandė nuo karo prievolės išsisukti.
„Buvau prisiskaitęs visokių senų knygų, ką reikia daryti, norint tarnybos išvengti. Teko ir ligoninėje du mėnesius pagulėti, mat koja buvo visa paraudusi ir labai skaudėjo. Siūlė man net nustatyti invalidumo grupę, bet jaučiau gėdą dėl to. Atsisakiau.“
Savo išrinktąją sutiko darbe
Su žmona A. Saudargas susipažino tame pačiame Juodeikių kaime. Staselė su tėvais buvo atsikrausčiusi į gretimą Kėkštų kaimą, o jis pats anuomet dar dirbo „Švyturio“ kolūkyje vairuotoju. Traktorių vairavo, o Staselė karves melžė.
Vos tik susipažinę, jaunuoliai ilgai nelaukė, netrukus vestuves iškėlė. O šiandien abudu jau skaičiuoja 52-us vedybinio gyvenimo metus ir sako esantys labai laimingi kartu.
Smalsu buvo sužinoti, kokia ta laimingos ir stiprios santuokos paslaptis, kad šitiek metų kartu nugyventa ir vienas apie kitą sutuoktiniai gali tik pačius gražiausius žodžius kalbėti?
„Nėra čia jokių paslapčių. Yra tiesiog pagarba ir atsidavimas vienas kitam. Svarbu nesižvalgyti į skirtingas puses, bet eiti viena kryptimi. Visko būna ir mums, tenka kartais pasiginčyti, bet per visą
tą laiką nesam nė karto susipykę. Man žmona yra labai brangi ir mylima“, – patikino juodeikiškis.
Netikėtai atrastas mylimas darbas
Kaip minėta, kurį laiką Ambraziejus dirbo vairuotoju, bet vieną dieną netikėtai iš draugo sulaukė pasiūlymo ateiti į gaisrininkų draugiją krosnį valyti, prižiūrėti. Juodeikiškis tuo metu kaip tik neturėjo jokios veiklos, tad sutiko ilgai nesukęs galvos. Ir vėliau be galo džiaugėsi tokiu savo spendimu, mat darbas jam buvo prie širdies, be to, laisvu nuo pagrindinio darbo metu ėmė dirbti ir kaminkrėčiu.
„Būdavau visų laukiamas ir visiems reikalingas. Visada stengiausi atlikti savo pareigą kuo geriau, kad tik žmogus būtų patenkintas ir blogu žodžiu manęs neminėtų.“
Daugiausiai iškvietimų juodeikiškis sulaukdavo žiemos metu, taip pat rudenį, prieš prasidedant šildymo sezonui. Tuomet darbo būdavo per akis, vos spėdavo suktis, o ir alga negalėjo skųstis. Kaminkrėčio darbe nėra monotonijos, griežtų darbo valandų, tačiau fiziškai jis nelengvas, o ir kenksmingas, reikia ypač saugoti sveikatą.
„Net tris kartus buvau išsiųstas į kursus mokytis, ten man pasakojo, kad kaminus reikia valyti bent du kartus į metus, kitu atveju – lauk gaisro. Imdavo juokas išgirdus tokius aiškinimus“, – prisiminė
kaminkrėtys.
Vyras buvo tvirtai pasiryžęs mokytis, tad dirbdamas kaminkrėčiu pabaigė vidurinę mokyklą.
Dabar, prisiminus tuos 39-erius metus, prabėgusius dirbant kaminkrėčiu, galima pasidžiaugti, kad pavyko išvengti traumų, nukritimų ar kitokių susižeidimų. Anksti ryte išvažiuodavo į darbą ir
grįždavo tik vėlai vakare, išmaišęs ne tik Plungės rajoną, bet ir Telšių, Rietavo, Kretingos, net Klaipėdos. Kiek kaminų per tuos metus išvalė, A. Saudargas jau seniai pametė skaičių.
Didžiausias turtas – vaikai
Laikui bėgant, kada sena Ambraziejaus tėvų troba sukiužo, vyras nusprendė ją išardyti ir pasistatyti gražius, erdvius namus. Norėjo savo vaikams ir anūkams išsaugoti protėvių žemę.
Tris sūnus ir dvi dukras užauginę Saudargai dabar namuose liko vieni patys. Vaikai prieš daug metų sukūrė savo šeimas ir gyvena užsienyje. Visai neseniai visas būrys artimiausių žmonių sugužėjo į Ambraziejus 80-mečio jubiliejų. Vyras džiaugiasi turėjęs smagią gimtadienio šventę, į kurią susirinko net pusšimtis žmonių. Nors sveikata nėra labai gera, jubiliatas nepraleido progos per savo šventę ir pašokti.
Saudargai džiaugiasi, kad nors vaikai ir toli gyvena, bet savo tėvų nepamiršta ir stengiasi kuo dažniau aplankyti. Žinoma, liūdna ir kamuoja ilgesys, kai negali su savo artimiausiais žmonėmis kada panorėjęs susitikti. Bet yra ir kuo pasidžiaugti – atžalos Saudargams padovanojo net 13 anūkų ir vieną proanūkį.
„Kas tie 13, norėtųsi ir dar didesnio pulko sulaukti. Kaip gera ir smagu būti savo vaikaičių apsupty. Dievo dovana tiesiog“, – graudinosi A. Saudargas.
Ilgiems vakarams – veiklos per akis
Nors ir būdami garbingo amžiaus, veiklos ir įvairių užsiėmimų Saudargai nestokoja. Dar tarnaudamas kariuomenėje vyras išmoko žaisti šachmatais.
„Iš pradžių sekėsi sunkiai, nemokėjau gerai žaisti ir vis pralošdavau. Bet paskui kažkaip persilaužiau, kareivinėse visus kareivius aplošdavau. Niekas manęs nemokino – išmokau pats. O kai paaugo vaikai, užkrėčiau ir juos šiuo žaidimu“, – pasakojo Ambraziejus.
A. Saudargas įstojo į Plungės šachmatų klubą „Bokštas“, dalyvaudamas turnyruose skynė pergales vieną po kitos. Po to įtraukė ir savo vaikus, tad dalyvaudavo visi kartu šeimų turnyruose. Iš ten taip pat grįždavo su padėkos raštais ir medaliais.
Dabar sutuoktinių didžiausias džiaugsmas ir rūpestis – 38-ių danielių banda, kuri ganosi prie namų aptvertoje dviejų hektarų teritorijoje.
„Sūnus sugalvojo ir įtaisė mums. Pačioje pradžioje buvo tik keturi danieliai, o šiandien laksto jau visas pulkas. Nežinau net kur jis matė juos ir kaip sugalvojo, bet pasidomėjęs auginimu ir priežiūra
pamanė, kad mums jie būtų puikus prasiblaškymas ir užsiėmimas. Mūsų sodyba didelė ir vietos jiems ganytis per akis. O ir pati priežiūra nesudėtinga: obuoliai, burokai, grūdai“, – kalbėjo vyriškis.
Vietiniai kaimo žmonės, žinodami, kad Saudargų valdose laigo šie gražuoliai, neretai jiems atveža savo pačių obuolių, jeigu derlius būna gausesnis. Bene didžiausia atrakcija būna vaikams, kurie visaip danielius vilioja ir bando iš delno obuoliais šerti.
„Sustoja pakelėse ir pravažiuojančių mašinų. Jeigu tik danieliai būna kur netoliese, arčiau tvoros, žmonės nori jais pasigrožėti, nusifotografuoti. Smagu, kad danieliais grožimės ne tik mes, kad jie
džiugina ir aplinkinių širdis“, – pasidžiaugė juodeikiškis.