Dailininkė gyvena gana atokioje sodyboje netoli Vilniaus.
„Gamta yra ramybė. Gyvenu atsiskyrusi nuo kitų kiemų ir namų bei matau tik savo kiemą, kurį kuriu ir tvarkau. Studija vitrininiais langais nukreipta į gamtą. Kai pavargstu nuo žmonių ir kūrybos žiūriu į gamtą ir pailsiu“, – pasakoja E. Urbonavičiūtė.
Ji paaiškina ir kaip formavo savo sodybą, kur atsirado vietos tiek gyvenimui, tiek darbui.
„Į kūrybą grįžau 2007 m. Čia, kur dabar esame, buvo rąstinis sodo namelis, tapiau kambaryje ir mano gyvenimo draugas paskatino šalia pastatyti studiją, nes jam trukdžiau žiūrėti krepšinio varžybas. Stačiau taip, kad studijos langai būtų į šiaurę, nes esu dešiniarankė ir šviesa turi kristi būtent iš ten“, – prisimena E. Urbonavičiūtė.
Jis sako, kad įrenginėjant studiją tapybai ar fotografijai svarbu, kad nebūtų pašalinių spalvų. Pavyzdžiui, nuo oranžinių sienų kristų atspindžiai ir iškreiptų natūralias spalvas. Kitas niuansas apšvietimas – tai natūralią dienos spalvą atkartojantys halogenai. Tapant svarbu ir tai, kad saulės šviesa nekristų tiesiai ant drobės.
Praktiškai menininkas pats formuoja patogią studiją. Pavyzdžiui, be langų, užtenka vieno stoglangio.
„Man ši studija jau mažoka, ji tik 30 kvadratinių metrų ir trūksta aukščio tapyti didelio formato drobes. Reikėtų bent jau keturių metrų. Galbūt man trūksta sienų, kad galėčiau pasikabinti drobes, tačiau sode kuriu dar vieną paveikslą ir jį noriu matyti“, – dėlioja menininkė.
Pats namas apie 60 kvadratinių metrų. To pakanka dviem žmonėm. Visas namas viena didelė erdvė, atskirta tik mansarda, kur miegamasis, bet į ją durų taip pat nėra.
„Kalbant apie sodybą, labai svarbu susikurti savo atskirą zoną, kur galėčiau viena ar su draugėmis pabėgti nuo vyro. Tą privačią moterišką erdvę galima susikurti net dviejų arų sklype. Man ten smagiausia, kad galiu tyloje klausytis paukščių ir medituoti“, – aiškina E. Urbonavičiūtė.
Jis sako, kad vieta, nors ir ne mieste, pakankamai patogi gyventi, nes Vilnius nėra toli. Pagrindinis maitintojas kraštovaizdžio dizainas, tapyba tiesiog duona, nors paveikslus perka. Tačiau tai neverčia skubėti, stengtis nutapyti kuo daugiau.
„Tenka sėdėti dviejose rogėse ir tai vargina, nes kraštovaizdžio dizainas taip pat kūryba ir kurti reikia labai greitai“, – apie pragyvenimo šaltinį pasakoja E. Urbonavičiūtė.
Kalbant apie gyvenamą erdvę, didesnio namo dailininkė nenorėtų, tiesiog taip mažiau laiko reikia skirti buičiai. Tačiau norėtųsi didesnės, bent 100 kvadratinių metrų ploto ir ketverių metrų aukščio studijos.
Videoreportaže dailininkė paaiškina ir kaip suderinti sodo ir namų spalvas, kad viskas atrodytų natūraliai ir „nedraskytų akių“. Svarbiausia tinkama pastelė. Pavyzdžiui, jos sodyba nudažyta rausvai. Tokios pat spalvos stogas, trinkelės, o ji pati išvažinėjo visą Lietuvą ieškodama raudonai žydinčių augalų. Jei čia įsipintų ryški oranžinė ar mėlyna, bendra nuotaika sugriūtų.