Parduoda pieną ir sūrius
Atšilus daugelis skuba pradėti sėją ir sodinti bulves, o ekologinio ūkininkavimo mūsų rajone pradininkė su vyru tėra pasėjusi tik javus.
„Esu iš tų žmonių, kuriems gaila kišti sėklą į šaltą dirvą. Buvau atlikusi bandymą: vieną kartą viską pasėjau, pasodinau anksti, kitą kartą – vėliau. Tada derliaus sulaukiau tikrai puikaus, per žiemą jis geriau laikėsi. Ir mano tėtis bulves sodindavo kaime paskutinis. Jei sėjam ką anksčiau, tai tik iš baimės, kad vėliau gali trūkti drėgmės“, – paaiškina Samanynės gyventoja.
Šiais metais, pasak pašnekovės, žemė gana keista: vietomis ji dulka, o kai kur traktoriumi įvažiuoti neįmanoma – jis klimpsta. Smėlingoje žemėje ūkininkaujanti panevėžietė tvirtina neretai sulaukianti smėlio pūgų, bet yra išmokusi prisitaikyti prie jų.
Kad nuėmus derlių dirvoje nevešėtų piktžolės, o žemė natūraliai pasitręštų, įsėliui naudoja raudonuosius dobilus. Aplinkiniai, pasak moters, net stebisi, kodėl jie negano gyvulių tuose dobiluose, nesupranta, kad jie skirti kitkam.
Keistoka matyti Šerelių ganykloje ir 4 karves bei du prieauglius, kai pastaruoju metu mažuose ūkiuose šie gyvuliai tapę retenybe. Nors gyvuliai nėra sertifikuoti, jie šeriami ekologiniais pašarais. Ponia Bronislava panevėžiečiams sako parduodanti ne tik pieną, bet ir sūrius, su jais būna daugiau vargo nei naudos. Tačiau klientų pageidavimų teigia negalinti nepaisyti.
Dėl pagausėjusios bandos pašnekovė planavo įsigyti net melžimo aparatą, tačiau supratusi, kad jį tektų plauti visokiais chemikalais, nusprendė geriau melžti karves rankomis ir naudoti tik ūkišką muilą ir sodą.
Sunkiai, bet sėkmingai ekologiškai ūkininkaujanti pašnekovė turi susidariusi lietuviško ekologinio ūkio viziją. Jį moteris įsivaizduoja kaip šeimos ūkį, į kurį atvykęs klientas galėtų matyti, kaip melžiamos karvės, auginamos daržovės ar uogos.
Įsakymui nepritaria
Jau penktus metus Šereliai yra sudarę sutartis su jų užauginamos produkcijos pirkėjais, tačiau nedideliais kiekiais daržoves, uogas jie parduoda ir pavieniams klientams. Ypač B.Šerelienei džiugu, kad yra nuolatinių mažųjų klientų, nuo pat gimimo besimaitinančių jos ūkio produkcija.
Lietuvių sveikata besirūpinančiai ūkininkei nepriimtinas, atrodo, šiais metais išleistas žemės ūkio ministrės įsakymas. Jo esmė, kaip teigia pašnekovė, yra ta, kad klientui užsukus pas ūkininką į namus nusipirkti net ir kilogramo daržovių, privaloma pasiteirauti pirkėjo vardo, pavardės, adreso. Tokia informacija bus reikalinga kaip produkcijos realizacijos įrodymas.
„Kaip pasijustų ministrė, jei jos, atvykusios į ekologinį ūkį ko nors pirkti, savininkas imtų klausinėti tokių dalykų? Žinau, kad bus ūkininkų, kurie neturės sudarytų pardavimo sutarčių. Tai išeina, kad be pateisinamo dokumento jie negalės parduoti savo produkcijos?“ – klausia ponia Bronislava.
Jos manymu, Lietuvos žemės ūkyje daug yra problemų, pažeidinėjamos ekologiškai ūkininkaujančiųjų teisės. Pavyzdžiui, jiems nesuteikiama pasirinkimo laisvė sertifikavimo srityje: egzistuoja vienintelė įmonė „Ekoagros“, diktuojanti savo sąlygas. Arba ūkius vertina asmenys, nė nebuvę juose.
ES šalyse, anot Samanynės ūkininkės, visai kitokia situacija. Po Europą keliavusios jų dukros matė, kaip žemdirbiams kitose šalyse suteikiama daugiau laisvės: tame pačiame angare, kur sukrauti šiaudai, per atstumą spaudžiamos sultys, kepami pyragėliai. Ir niekas dėl to nedaro tragedijos.
Trūksta ravėtojų
Tris dukras užauginę Bronislava ir Antanas Šereliai patenkinti, kad jų atžalas domina ekologija, bet tėvai supranta, jog ne žemės ūkio specialybes įgijusios merginos nebus ūkio perėmėjos.
Protestuodami prieš, jų manymu, kvailus formalumus, tokius, kaip naujasis žemės ūkio ministrės įsakymas, sutuoktiniai jau šiemet svarsto galimybę neberegistruoti savo ūkio kaip ekologinio. Juk klientai, pasak moters, ir taip žino, kokią produkciją jie augina.
Panevėžietė iki šiol prisimena vieno belgo vizitą jos ūkyje prieš keletą metų, kai bendra išmokų už žemę suma tebuvo 1200 litų. Svečias, iš pradžių pamanęs, jog ne taip suprato išmokų dydį, vėliau atsiprašė ir pasakė: „Jūs nepykite, bet esate ligonis.“
B.Šerelienė žino, kad kai kurių aplinkinių nuomonė apie ją su vyru yra panaši, tačiau į ekologinį ūkininkavimą moteris teigia tiek įsijautusi, kad jį propaguoti galėtų ištisą dieną.
Žinoma, tai, kad numatyta 2007–2013 metais sumažinti išmokas ekologiniams ūkiams, džiaugsmo nekelia, nors tokia taktika tikimasi atsijoti netikruosius ūkininkus. „Iš tikrųjų juokinga: toje srityje, kur reikia daug darbo rankų, išmokos mažės. Lietuvoje ekologinė daržininkystė užima tik 1–2 proc., jos poreikis nemažėja, bet aš esu priversta neplėsti jos, nes su šeima nesugebame nusiravėti visų daržų patys. Pernai tai daryti teko penkis kartus!
Negaunant normalių išmokų, nėra iš ko samdyti ir darbščių ravėtojų. Kiti sako: „Mokėkite normaliai, tai ir ravėtojų atsiras“. Bet kai pasakau, kad mokėsiu, ir paklausiu, ar pats jis eis dirbti, atsako: „Ne, aš tai ne“ – apibūdina situaciją pašnekovė.
Tieks mokyklai ir darželiui
Samanynės gyventoja prisimena kartą dalyvavusi Darbo biržos organizuotoje programoje ir iš 20 darbininkių išsirinkusi vieną tikrai gerą daržų ravėtoją. Padirbusi sezoną, samdinė susirado nuolatinį darbą ir ūkis vėl liko be pagalbininko. Kiti bandžiusieji dirbti algų normalių norėjo, o tinkamai darbuotis – ne.
Nebegalėdama susidoroti su piktžolėmis, B.Šerelienė ne tik nežada plėsti daržininkystės, bet ketina jau dabar mažinti braškių plotus, nors šios uogos turi didžiulę paklausą. Iš neprižiūrimų žemių „atkeliaujančių“ usnių sudoroti ji nebeįstengia. Ir su varnomis kovoti nelengva.
Ūkininkė džiaugiasi bent tuo, kad klientai po truputį išmoksta vertinti ekologinį produktą, nesiginčija dėl didesnės jo kainos. Ponia Bronislava ne mažiau patenkinta laimėjusi konkursą tiekti ekologiškas morkas Naujamiesčio vidurinei mokyklai ir vaikų lopšeliui-darželiui, vykdantiems programą „Ekologiškai sveikas maistas – vaikams“. Kol kas ji, negalvodama apie pelną, veža po kelis kilogramus į Naujamiestį tik morkų, o nuo rudens yra sutarusi toms įstaigoms tiekti ir bulves, burokėlius, kopūstus, svogūnus.
Vaistažoles išplovė
Daržoves ūkininkė jau išmoko auginti be sveikatai kenkiančių chemikalų. Bulves nuo kolorado vabalų ji purškia biokaliu – skysta natūralia priemone, kuri veikia ir kaip mikroelementai, ir kaip apsaugos nuo kenkėjų priemonė.
Moteriai kelia juoką pasakymas, kad ekologinė produkcija užauginama be trąšų. Anot jos, ekologinėms daržovėms reikalingos ekologinės trąšos, o jos gerokai brangesnės nei kitos. Bėda ta, kad Lietuvoje nėra ekologinių sėklininkystės ūkių, tad sunku gauti tokių sėklų. Perkant užsienietiškas, tenka pakloti nemažus pinigus. Pavyzdžiui, už 1000 kopūstų sėklų ponia Bronislava yra mokėjusi apie šimtą litų, kilogramą pupelių – 105 litus.
B.Šerelienė prognozuoja: jei ir toliau Lietuvoje bus panašus požiūris į ekologinius ūkius, jei sparčiai daugės nenusiteikusiųjų sąžiningai ekologiškai ūkininkauti, tokių ūkių ateityje gali nebelikti.
Pati panevėžietė pernai bandė auginti dar ir vaistažoles, tačiau lietus iš smėlingos dirvos jas išplovė. Sunkiai tokioje žemėje prigyja ir vaismedžiai. Į sunkią kovą su gamta stoję buvę miesto gyventojai Šereliai prieš dešimtmetį savo žemėje negirdėjo nei varlių kurkiant, nei sliekų žemėje matė, nei kiškių, gyvendami prie miško, regėjo.
Dabar sutuoktiniai džiaugiasi, kad šių gyvių jų sodyboje pilna, o kiškiai tapę vos ne naminiais gyvūnais. Vadinasi, ekologinis ūkininkavimas turi teigiamą poveikį ir žmogui, ir gamtai.