Tačiau Jānis Krivtežs, didžiausio šalies legalaus naminės aparato savininkas, sako, jog aukso kalnų čia neuždirbsi.
J. Krivtežs dirba 10 ha žemės ir valdo kaimo turizmo sodybą Latgalijoje, prie sienos su Rusija. Jo pagrindinė veikla, be kaimo turizmo, tai obuolių vynas, iš kurio vėliau varomas samagonas, gamyba. Nors pats aparatas, kaip tikina savininkas, didžiausias šalyje – 800 litrų – tačiau pagal reikalavimus naminės legaliai pagaminti ir parduoti jis gali tik iki 1000 litrų per metus.
„Pagal reikalavimus, gaminti vyną ir degtinę tik iš to, ką augini savo žemėje. Negali nupirkti cukraus, mielių, užraugti brogą ir gaminti degtinę. Veterinarijos tarnybai reikia atsiskaityti ką augini, kiek nuėmei derliaus ir ar turi iš ko gaminti vyną ar stiprų alkoholį“, – niuansus aiškina J. Krivtežs. Vienintelė išimtis – leidžiama pridėti šiek tiek cukraus.
Patalpos turi atitikti reikalavimus, keliamus maisto kokybei. Tačiau mažesniems kiekiams, jei negamini pardavimui, tai gaminti galima ir virtuvėje. Tik kad būtina atskira rakinama patalpa, kur bus saugoma produkcija. Degtinę privalu žymėti akcizinėmis banderolėmis. Apskaita tokia pat, kaip ir didžiųjų fabrikų.
Norint pradėti legalią gamybą galima gauti dviejų tipų licencijas. Pagal vieną galima gaminti tik sau ir duoti degustuoti sodybos svečiams, bet negalima prekiauti. Tokiai veiklai reikalingas draudimas kainuoja 700 eurų. Kita licencijos forma – kai produkcija galima prekiauti. Tada reikalingas draudimas 15 tūkst. eurų. Tiek reikia įnešti į valstybės biudžetą kaip užstatą. Jei gamybą nutrauki, pinigus atiduos. Jei nori prekiauti, licencija 700 eurų, jei gamini tik sau 70 eurų.
„Tiekiu savo produkciją parduotuvėms, restoranams. Tūkstančio litrų kvotos metams pilnai užtenka, nes produkcija brangi, litras 25–30 eurų. Mėginau savikainą sumažinti iki 20 eurų už litrą, bet man nepavyko. Konkuruoti su paprastu spiritu negaliu“, – aiškina J. Krivtežs ir pasako, kas jo pirkėjas – žmogus, ieškantis dovanų ir suvenyrų.
Žmogus į šią veiklą investavo 150 tūkst. eurų, tačiau jis kūrė ne pačią gamybą, o atskirą turizmui skirtą objektą. Nupirko didelę buvusią pieninę, ją perstatė, įrengė muziejų, naminės degtinės gamybos cechą, dalyje pastato ateityje bus viešbutis. Žmogus valdo tik 10 ha žemės ir iš šios veiklos nepragyventų.
„Vien iš naminės degtinės gamybos pragyventi nerealu, todėl kurių atskirą turizmo objektą. Naminė degtinė tik vienas iš traukos faktorių. Plėsti gamybos prasmės nėra, nes tai nišinis produktas“, – aiškina J. Krivtežs.
Kalbant apie naminės degtinės gamybos populiarumą, kai veikla buvo leista, norą ja užsiimti pareiškė gana daug ūkininkų. Kiek jų išliks neaišku.
Kalbant apie naminukės populiarumą, bent Latgalijos regione tai populiarus gėrimas. Kaip sako J. Krivtežs, samagonas varomas kas antrame name.
„Nors registracijos ir leidimų išdavimo sąlygos gana lengvos, tačiau jos varžo, būtinai sulauksi patikrų, gausi baudą“, – paprastai aiškina ūkininkas.
Jei pagaus varant nelegaliai, iki 20 litrų, gausi baudą nuo 350 iki 800 eurų. Už didesnį kiekį, ar pakartotinį pažeidimą per metus jau baudžiamoji atsakomybė.
Jei pažeidimą padarys licencijuotas gamintojas, jo jau laukia bauda nuo 1400 iki 14 000 eurų ir gali atimti licenciją. Ypatingai jei paaiškės, jog prekiaujate nelegaliai.
Kiekvieną varymą ūkininkas privalo registruoti. Patikra gali atvažiuoti bet kada ir sutikrinti, ar registruotas ir realus kiekis sutampa. Greitai nereikės pildyti popierių prieš kiekvieną varymą reikės atsižymėti specialiame elektroniniame žurnale, kur jau negalima nieko keisti.
„Vokietijoje dar griežčiau. Ten distiliatorius užrakintas. Norėdamas varyti turi pasikviesti valdžios atstovą, jo akivaizdoje pradedi darbą ir kai darbą baigi vėl išsikvieti tikrintoją ir jo akyse užrakini aparatą“, – dėlioja J. Krivtežs, tačiau tikina, jog nesigaili pradėjęs legaliai varyti degtinę. Tai savotiškas hobis, tik pragyvenimui reikia užsiimti kitu verslu.
Lietuvoje nuomonės dėl leidimo ribotais kiekiais (siūloma iki 1000 litrų per metus) legaliai gaminti naminę degtinę kardinaliai skiriasi.
„Mes jau ne pirmus metus kalbame, kad ši veikla būtų svarbi kaimo turizmo ir viso turizmo verslui bei kulinariniam paveldui. Mes jau turime tradicinius mažų daryklų gaminamą alų, midų, vyną. Tikiuosi, ateis eilė ir stipriesiems gėrimams. Mes parduodame ne gėrimus, o tradciją ir gamybos legendą. Tai dalis mūsų šalies įvaizdžio formavimo“, – sako Linas Žabaliūnas, Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vadovas.
1000 litrų per metus kiekis gali būti pakankamas, nes naminė degtinė išskirtinis ir brangus produktas. Tenykštės daryklėlės parduoda užpiltines, trauktines. Vadinamuosiuose taškuose nelegali naminė buvo 7 kartus pigesnė nei legaliose daryklose, kurios, jei buvo užsitarnavę vardą, nespėdavo pagaminti reikalingo kiekio.
L. Žabaliūnas prognozuoja, kad jei ši veikla būtų leista Lietuvoje, tai nebus masinė gamyba. Tuo užsiims keletas žmonių.
„Samagonas, kaip ir kanapės rizikingi produktai, kuriuos legalizavus galim sulaukti netikėtų pasekmių. Pavyzdžiu, naminės degtinės varymas taptų tiesiog pigesne vieta įsigyti svaigalų“, – prieštarauja Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys