Galvijų įtaka aplinkai – nevienareikšmiška. Karvės išskiria metaną, kuris spartina pasaulio klimato šiltėjimą dar labiau, nei visų šiuo metu linksniuojamas anglies dvideginis (CO2).
Kita vertus, ekstensyviai ganomi galvijai patręšia dirvą įvairiose vietose, neleidžia plotams užaugti nevertingais krūmynais ir taip didina vietovės biologinę įvairovę. Ekologiniuose ūkiuose karvės ganosi natūraliose arba pusiau natūraliose pievose (t. y., jos nėra suartos ir užsėtos vienos rūšies augalais arba yra buvę suartos seniai).
Išmokos – pagrindinis ramstis
Ūkininkai ES išmokas gauna už ganyklų plotą, tenkantį vienam gyvuliui, o ne už gyvulių skaičių. Žemės ūkio ministerijoje ruošiamos ekologinį ūkininkavimą reglamentuojančios taisyklės, kurių pirminiame variante buvo nustatyta, jog vienas gyvulys tenka vienam hektarui ekologinių sertifikuotų pievų.
Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos atstovų teigimu, vienas hektaras – per mažai, reikia bent dviejų. Mat iš vieno hektaro ganyklos gyvuliui ruošiamas pašaras žiemai, dar viename hektare leidžiama ganytis. „Ar gyvuliai pradės mažiau ėsti?“ – rašo asociacijos atstovai rašte Žemės ūkio ministerijai.
Ūkininkų nuomone, sugrūdus gyvulius tankiau į ganyklas gali pablogėti pievų kokybė, prasidėti dirvos erozija – tokias pastabas ministerijai išsakė ir Lietuvos gamtos fondo vykdantysis direktorius Edmundas Greimas.
Ekologinį mėsinių galvijų ūkį turinti ir konkurse „Aplinkai draugiškiausias Baltijos ūkininkas“ 2014 metais pirmąją vietą pelniusi Laura Mišeikienė LRT.lt sakė, kad dabar vienam sertifikuotam ekologiniam galvijui tenka 3 ha ploto.
„Pagal projektą, šį plotą numatoma mažinti iki 1 hektaro vienam galvijui. Tai net 3 kartus mažiau. Mėsinė galvijininkystė yra labai ekstensyvi žemės ūkio šaka. Jos produkcija – buliukų mėsa, o laiko tarpas, po kurio gaunamos pajamos, yra mažiausiai dveji metai. Tai laikotarpis nuo veršelio gimimo iki jo realizavimo. Be to, veršeliui išvysti pasaulį reikia devynių mėnesių, tad pridėkime dar ir juos. Būtent dėl to parama išmokomis šiai žemės ūkio šakai yra ypatingai svarbi“, – kalbėjo ūkininkė.
Intensyvus žemės ūkis žudo ekologiją
Šarolė veislės galvijus auginančios moters teigimu, mėsiniai galvijai gyvena panašiu ritmu, kaip ir laukiniai gyvūnai. Vasarą galvijai ganomi, o žiemą šeriami žoliniais pašarais, jų augimas neskatinamas jokiais cheminiais preparatais.
„Kaimo plėtros programoje yra trys pagrindiniai tikslai. Vienas iš jų – poveikio aplinkai mažinimas. Mūsų ūkių specifika leidžia naudoti tokias teritorijas, kurios nėra tinkamos žemdirbystei. Dažnai ūkiai įsikūrę mažesnio našumo, smėlėtose, užmirkusiose žemėse“, – dėstė L. Mišeikienė.
Naujosios taisyklės skatina didinti bandas, mažinti ganyklas, didinti tręšiamus plotus. Tai prasilenkia su ekologinio ūkininkavimo principais.
„Ganant neintensyviai, ganyklos kaip filtras sugeria maistines medžiagas, taip joms neleisdamos patekti į vandens telkinius (per gruntinius vandenis, – red. past.). CO2 sugeriamas ir „užrakinamas“ dirvoje. Didelė dalis šių dujų taip ir lieka dirvoje, jei ji nesuariama. Todėl ekologinė veikla ir intensyvus ūkininkavimas – nesuderinami dalykai“, – sakė L. Mišeikienė.
Kokybiška mėsa gardžiuojasi užsieniečiai
L. Mišeikienės ūkis skaičiuoja antrus metus kaip ekologinis ūkis. Tačiau ji teigia jaučianti nerimą dėl ateities perspektyvų.
„Lietuvos galvijų augintojai užaugina nemažai ekologiškos produkcijos. Tačiau sulig ta diena, kai gyvuliai išvažiuoja iš mūsų ūkių, dingsta visas ekologiškumas. Perdirbimo įmonės superka juos kaip įprastinius. Dauguma skerdienos eksportuojama į užsienį. Užuot skatinę vartoti ekologišką, lėtai Lietuvoje užaugintą mėsą vietinėje rinkoje, mes turime nerimauti dėl rytojaus“, – sakė galvijų augintoja.
Moteris pabrėžė, jog dėl naujosios tvarkos Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija surengė posėdį, į kurį pakvietė ir Žemės ūkio ministerijos atstovus. Tačiau svečių nesulaukė – tik rašto su atsakymais.
„Jame teigiama, jog skatinama intensyvesnė ekologinė gamyba ir daugiamečių pievų atnaujinimas. Taip pat pažymėta, kad „moksliniuose šaltiniuose“ nurodyta, jog iš 1 ha pievų galima pasiruošti pašarą vienam galvijui. Na, gerai, paruošime, o kur likusius pusę metų dėti tą galviją? Pašarus ruošiame šaltajam periodui, o kaip vasara? Gal jam prieš akis pamojuoti ministerijos parengtomis taisyklėmis?“ – juokdamasi iš ūkininkams nelinksmos situacijos sakė L. Mišeikienė.
Jei ne išmokos, mėsa būtų dar brangesnė
Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorius Darius Dzekčiorius LRT.lt portalui teigė, kad paskutiniame Seimo posėdyje vis dėlto pateiktas ūkininkams palankesnis variantas. „Našiose žemėse vienam gyvuliui skiriama 1,5 ha, o nenašiose – 2 ha. Tačiau nebeskiriama atskiro hektaro pašarams auginti“, – kalbėjo D. Dzekčiorius.
Jis pabrėžė, jog išmokos ūkininkams mokamos už negautas pajamas – jos prarandamos ūkininkaujant ekologiškai, lėtai, neskatinant gyvulių augimo jokiomis dirbtinėmis priemonėmis. Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorius spėjo, jog pirmiausia buvo patvirtinta metinė išmoka už hektarą, kuri šiuo metu siekia kiek daugiau nei 600 litų (apie 173 eurus). Vėliau apsižiūrėta, jog visiems ūkininkams neužteks lėšų.
Anksčiau metinė išmoka buvo daugiau nei 400 litų per metus už hektarą. Kadangi galviją galima išlaikyti iš apytikriai 2–3 ha žemės, išeidavo 1200 litų ar daugiau už gyvulį.
„Dabar, jei skaičiuosime 1,5 ha, išeina – litais kalbant – apie 800 litų išmoka už gyvulį. Na ir kas, kad ji padidinta?“, – sakė asociacijos direktorius.
Pašnekovas pripažino iš miesto gyventojų kartais išgirstantis paniekinamą epitetą – „pašalpininkai“.
„Ūkininkas gali gyventi be išmokų. Tik jis tuomet suskaičiuotų visą tos mėsos savikainą. Ir ji išeitų tokia, kad perdirbėjas nenorėtų jos pirkti. Vartotojas? Irgi klausimas. Mėsa kainuotų kokia 30 proc. arba dar brangiau. Lietuvoje kiek iškreipta situacija – prekybos tinklai užsideda nežabojamus antkainius, perdirbėjai – dar viena grandis, dėl kurios mėsa brangsta“, – guodėsi D. Dzekčiorius.
Dar viena problema – tam, kad galėtumėte pasigirti valgantys ekologiškai užaugintą mėsą, gyvulys turėtų būti ir paskerdžiamas ekologiškai. Viskas – nuo skerdyklos patalpų iki peilių turi būti sertifikuota. Tokių skerdyklų visoje Lietuvoje šiuo metu yra dvi.
Mažiausiai gamtai kenkianti produkcija
Lietuvos gamtos fondo specialistas Nerijus Zableckis sakė neturintis ko prikibti prie dokumentuose surašytų strategijų ir tikslų: Lietuvoje numatoma skatinti ekologinius ūkius, jų plėtrą. Tačiau realybė kiek kitokia.
„Su viešaisiais ryšiais padirbėta, tačiau realybėje – nė velnio! Dabartinėmis taisyklėmis intensyvinamas ganymas. Įsivaizduokite save to ūkininko vietoje. Vietoje kelių hektarų gyvulį liepia išauginti viename. Ką darote? Greičiausiai arba sunaikinate natūralias pievas – tiksliau jas pakeičiate iš natūralių į intensyviai dirbamas. O tokia pieva jau nėra tiek naudinga gamtai, kiek natūrali pieva. Kitas variantas – atsisakote dalies išmokų. Tuomet sumos nepakanka patirtoms išlaidoms kompensuoti“, – situaciją ūkininko akimis piešė N. Zableckis.
Gamtosaugininko teigimu, Lietuvos Žemės ūkio ministerija į ekologinius ūkius žiūri kaip į gamybos subjektus. Jie turi efektyviai gaminti produkciją neteršdami gamtos. Ir gaminti kuo daugiau. „Tiek ekonomiškai, tiek gamtiniu požiūriu šis sprendimas – blogas“, – kalbėjo N. Zableckis.
„Jei grįžtume prie mėsos, tai gamtai naudingiausia ta mėsa, kurią auginant išmetama kuo mažiau teršalų, sunaudojama kuo mažiau resursų. Tokia mėsa ir yra mėsinių galvijų. Ją auginant teršiama mažiau, nei auginant kiaules ar pieninius galvijus. Nes šie dažniau auginami tvartuose, vienoje vietoje, dėl to susidaro didelės amoniako emisijos, kurios didina klimato kaitos efektą. Mėsiniai galvijai panašesni į laukinius gyvūnus. Be to, jie nėra tokie reiklūs pašarams, kaip pieniniai, ir jų mėsos kokybė – aukštesnė“, – mėsinių galvijų pranašumus tausojant gamtą bėrė N. Zableckis.
Mėsiniai galvijai taip pat prisideda ir prie biologinės įvairovės, nes neleidžia pievoms užželti menkaverčiais krūmais, nugraužia karklus, neleidžia apaugti pelkėms, „prižiūri“ ežerų pakrantes.
ŽŪM atstovas: norisi efektyvumo
Vis tik Žemės ūkio ministerijai norisi labiau apčiuopiamų rezultatų, nei tik gamtos gerovė. Kalbėdamas su LRT.lt žurnaliste ŽŪM Žemės ūkio gamybos ir maisto departamento direktoriaus pavaduotojas Saulius Jasius kelis kartus pakartojo, jog būtina didinti ūkių efektyvumą.
„Nors toks ūkis ir gamina ekologišką produkciją, derlių galima gauti didesnį arba mažesnį – priklausomai nuo to, kokį sau tikslą keli. Tikslas siekti derlingumo turi būti. Taigi šiomis taisyklėmis tarsi sakome, kad ūkiai turėtų orientuotis į didesnį efektyvumą. Norėtume, kad ūkininkai sėtų kultūrines pievas, tuomet iš vieno hektaro būtų pagaminama daugiau ekologiškos žolės gyvuliams išlaikyti“ – aiškino S. Jasius. Jis taip pat priminė, jog išmokos ūkininkams yra padidintos 200 litų.
Paklaustas apie natūralių pievų praradimą S. Jasius teigė, jog daugelyje sričių aplinkosaugos ir gamybos tikslai skiriasi. „Šiuo atveju pavojaus neįžvelgiu – būtų keičiama žolinė sudėtis tose vietovėse, kur žolinė struktūra nėra labai vertinga“, – sako S. Jasius.
Žemės ūkio ministerijos atstovo pasiteiravome, ką jis mano apie ūkininkų keliamą hipotezę, jog ministerija neapdairiai pakėlė išmokas, o dabar sukasi iš padėties, nes lėšų visiems neužtenka.
„Dabar juk esame pasiekę pakankamai kompromisinį principą, kad mažiau palankiose ūkininkauti teritorijose tas santykis būtų vienas ir du (vienas gyvulys dviejuose hektaruose žemės), derlingose žemėse – vienas ir pusantro. Jei keičiame taisykles, vadinasi nežiūrime taip, kaip jūs minėjote. Pagrindinis tikslas yra turėti modernų, efektyvų ūkį, o ne ūkį, kuris gyvena iš paramos“,– sakė S. Jasius.
Atskleidė, kokias iniciatyvas paremtų
S. Jasiaus nuomone, ekologinių ūkių ateitį turėtų nulemti vartotojas. Neprotinga gaminti produktą, kurio vartotojams tiesiog nereikia. Arba jie jo neįperka.
Jis ūkininkams turėjo ir džiugesnių naujienų. Kadangi užauginta ekologiška mėsa dažniausiai virsta tiesiog įprasta mėsa skerdykloje, kurioms dažnai neaktualu gauti ekologinį sertifikatą, ŽŪM ragina ūkininkus steigti savo nedideles skerdyklas.
„Užsienyje yra labai gerų pavyzdžių, kai keli ūkininkai susikooperuoja ir atidaro mobilias skerdyklas, produktų perdirbimo taškus. Tuomet jie patys sprendžia ir produkto supirkimo, ir realizavimo kainas“, – sako S. Jasius.
Tokias investicijas ŽŪM palaikytų labiau, nei vien investicijas į žaliavą (šiuo atveju – į augantį bulių).
„Jeigu būtų investuojama į perdirbimą arba jeigu kurtųsi kooperatyvai – tokias iniciatyvas dar labiau skatintume“, – sakė S. Jasius.