Ketverius metus jis augina Kalifornijos sliekus ir teigia, kad lietuviai dar tik atranda, kad organines ir chemines trąšas galima sėkmingai pakeisti sliekų gaminamu biohumusu.
Įstrigo sliekų ferma Vokietijoje
Iš Lazdijų rajono kilęs jaunuolis apie kaimiškus verslus negalvojo – studijavo teisę, o užsidirbti pinigų buvo išvykęs į Vokietiją. Būtent ten jam pirmą kartą pavyko pamatyti sliekų fermą ir sumanymas kažką panašaus įgyvendinti gimtinėje įstrigo atmintyje.
„2013 m. planavau vėl išvykti iš Lietuvos, bet pagalvojau, kad galima kažką pabandyti įgyvendinti ir čia. Pradėjau dairytis patalpų, domėtis sliekų auginimo technologija“, – pasakojo M. Kulakauskas.
Tinkama sliekų auginimui buvusi galvijų ferma pasitaikė Ponkiškių kaime, ties Alytaus ir Lazdijų rajono riba. Pirmąją Kalifornijos sliekų „bandą“ Mindaugas parsivežė 2013 m. spalį. Gabentis iš toli neprireikė – pavyko įsigyti Lietuvoje.
„Pasižiūrėjau, kaip jie ten apsipras, tai tada 2014 m. vasario pradžioje parsivežiau jau daugiau. Vienetais jų niekas neskaičiuoja, pirkom biomasę pagal svorį kartu su kompostu“, – sakė sliekininkas.
Kalifornijos sliekai darbštesni už lietuviškus
Paklaustas, ar jo augintiniai smarkiai skiriasi nuo mums įprastų lietuviškų, M. Kulakauskas pasakojo, kad Kalifornijos raudonieji sliekai yra mažesni, raudonesns ir labai judrūs. Jie greičiau dauginasi, greičiau maitinasi, todėl gali perdirbti į biohumusą didesnį komposto kiekį.
„Nesvarbu, kad mažesni, bet jie – rimti darbininkai“, – kalbėjo Mindaugas.
Pirmiausia savo „augintiniams“ jis sukalęs maždaug 1 kv. m medines dėžes, o kai jų prisiveisė daugiau, ant putų polistirolu apšiltintų betoninių fermos grindų patiesė hidroizoliacinę plėvelę ir bandė auginti dideliame plote. Netruko įsitikinti, kad mažesnės talpos vis dėlto yra patogesnės – lengviau kontroliuoti biohumuso gamybos procesą.
Pasak M. Kulakausko, Kalifornijos sliekai nėra prisitaikę mūsų klimatui, todėl patalpas, kuriose jie auginami, reikia apšiltinti, o per šalčius ir truputį pašildyti.
Augintiniai bandė pabėgti
„Pirmą kartą, kai įkurdinau sliekus dėžėje ir aplink ją sukonstravau iš polietileno plėvelės kažką panašaus į šiltnamį, atvažiavęs ryte net išsigandau, kad jie nuo manęs pabėgti sumanė – išlipo iš dėžės ant drėgnų plėvelės sienų. Tada bandžiau siūlyti jiems visokio maisto, suvilioti atgal, susėmiau ir pernešiau į kitą vietą“, – prisiminė pirmųjų dienų vargus Mindaugas.
Ir dabar jam pavyksta apseiti be samdomų darbininkų – po darbo Nacinalinės žemės tarnybos Lazdijų skyriuje kartais iki vidurnakčio sliekų fermoje praleidžia pats, padeda šeimos nariai.
„Sliekų maistas yra kompostas. Gaminu jį iš galvijų ir arklių mėšlo, obuolių išspaudų. Kadangi pats galvijų neauginu ir obuolių sulčių nespaudžiu, tai reikėjo susirasti patikimus tiekėjus. Nemažai kainuoja ir žaliavų transportavimas. Mano kompostas šiek tiek skiriasi nuo to, kurį savo kompostavimo dėžėse gamina sodininkai, nes jie bando kompostuoti ir gan stambias atliekas, o sliekams jas reikia susmulkinti“, – pasakojo M. Kulakauskas.
Jis prisiminė, kad keli Kalifornijos sliekų įsigiję žmonės skundėsi, jog sliekai neperdirba viso komposto, nes tiesiog patingėjo jį tinkamai susmulkinti.
Pirmos pajamos – po metų
„Sudėtinga pirkėjus įtikinti, kad tas produktas veikia. Pirmiausia biohumuso veiksmingumu norėjau įsitikinti pats – bendradarbiavau su Lietuvos agrocheminių tyrimų centro mokslininkais, pats savo darže atlikau bandymus, 2014 m. Žemės ūkio ministerijoje užregistravau savo gaminamą biohumusą kaip ekologinį produktą“, – kalbėjo sliekininkas.
Pirmas pajamas iš sliekų auginimo Mindaugas teigia gavęs tik 2015 m. pradžioje. Ne tik todėl, kad reikėjo laiko, kol sliekai prigamins biohumuso, bet ir dėl šios prekės paklausos sezoniškumo.
Lietuvoje pirkėjai pradeda domėtis vasario viduryje, kai ateina laikas daiginti daržoves ir gėles, o po Joninių biohumuso jau niekam neįsiūlysi. M. Kulakausko gaminiai – universalus biohumuso mišinys ir skystas biohumuso ekstraktas pardavinėjami Kauno, Alytaus ir Marijampolės apskričių parduotuvėse, tiesiogiai tiekiami ūkininkams.
„Skystas biohumusas tinka ir dideliems pasėlių plotams tręšti, o birų mišinį naudoja šiltnamių šeimininkai ir daržininkai, gėlių augintojai. Sužino vieni per kitus, pamato, kad kaimyno agurkai didesni užaugo ir klausia, kuo jis daržą tręšė“, – sakė M. Kulakauskas.
Spėjo užmiršti tikras atostogas
Litras biraus biohumuso kainuoja nuo 0,30 euro, skysto biohumuso ekstrakto – nuo 1 euro. Hektarui javų reikia 5-6 litrų ekstrakto, atskiedus jį vandeniu purškiama 2–3 kartus per sezoną.
M. Kulakauskas teigia, kad augalai jiems reikalingas medžiagas iš biohumuso pasisavina geriau, negu iš cheminių trąšų, be to, taip tręšti pasėlius yra pigiau, o užauginta produkcija gali būti pripažįstama ekologiška.
„Visa tai išaiškinti ūkininkams sudėtinga. Ką kaimynas pasakė – tai tiki, o kol pats neišbando – įtikinti sunku. Kitą savaitę išeinu atostogų ir būtent tuo vadybos darbu užsiimsiu“, – pasakojo Mindaugas.
Miestiečiams įprastas tikras atostogas ir laisvus nuo darbų savaitgalius M. Kulakauskas jau spėjo užmiršti ir džiaugiasi tik tuo, kad valdišką tarnybą pavyksta sėkmingai suderinti su darbu sliekų fermoje. O paklaustas, ar sugebėtų pragyventi vien iš sliekų auginimo verslo, kurį laiką sudvejoja, bet vis dėlto atsako: „Taip“.