Marijampolės kolegiją 2010 m. baigęs Rolandas 2014 m. balandį perėmė iš tėvo 29 ha ūkį Pakirsnių kaime ir išplėtė savo valdas iki 40 ha, iš jų apie 15 ha nuomojami.
Parama paklydo tarp gimimo metų
„12 karvių turėjom, buvo ir veršių, kiaulių po 4 paršavedes laikėm, sėjom javus – buvo mišrus ūkis. O po poros metų nė vieno gyvulio neliko, visi iškeliavo į skerdyklas. Tėvas nespėjo pasinaudoti ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos programa, nes jau buvo per senas, o man nepavyko pasinaudoti jaunųjų ūkininkų įsikūrimui teikiama parama. Projektą buvau parengęs, bet tuo metu ši programa buvo sustabdyta, o vėl ją paleido tik tada, kai man jau 2 dienos kaip 40 metų buvo suėję“, – pasakojo R. Čėpla.
Žemė, kurioje ūkininkauja R. Čėpla, žemėlapį perbraižiusių valdininkų sprendimu, drauge su kitais Šeštokų bei Krosnos seniūnijų ūkiais, iš nenašios šiemet taps našia. Derlius nuo to, žinoma, nepagerės, tik išmokos bus daug mažesnės.
„Visa ta paramos sistema taip sutvarkyta, kad gauni ją, jeigu esi labai stambus ūkininkas arba labai smulkus, bet tada tenka katino ašaros. O visi pinigai nueina stambiesiems“, – sakė Rolandas.
Atsisakyti gyvulių jis teigia apsisprendęs tuomet, kai susitvarkė ūkio apskaitą ir pamatė, jog kritus pieno supirkimo kainoms laikyt karves yra nuostolinga. Visa tai nors pieną tiekdavo pieninei, kuri, pasak R. Čėplos, mokėjo netgi truputį daugiau už konkurentus.
„Pasikalbam su kaimynu. Sakau, tu laikai karves, o aš ne, tai žiūrėk, tu prie jų kasdien dirbi, o aš pasėjau, nukūliau, pardaviau derlių ir tą patį turiu. Ir aš laisvas. Perėmęs ūkį pakeičiau kombainą į „Claas Mercator 75“, nusipirkau antrą traktorių“, – pasakojo R. Čėpla.
Grūdus parduoda ne rudenį, bet pavasarį
Dabar Rolandas sėja kvietrugius, miežius ir avižas, o derlingiausioje žemėje, maždaug 8 ha plote – kviečius.
„Samagoną“ geriausia varyti ir pelningiausia realizuoti būtų, bet neleidžia“, – atsiduso ūkininkas.
Rudenį jis neskuba parduoti grūdų supirkėjams, bet palaiko iki pavasario, kai už tą patį kiekį gauna gerokai didesnę pinigų sumą. Rudenį kvietrugiai kainavo po 70 eurų už toną, o dabar jau artėja prie 100 eurų. Pernai, kai visi kaimynai kviečius rudenį pardavė po 100 eurų už toną, R. Čėpla sulaukė pavasario ir gavo po 140 eurų.
Paklaustas, ar su savo kombainu per javapjūtę padeda ir kaimynams, Rolandas sakė jau antri metai tokių užsakymų vengiantis, nes iš mažų javų sklypelių šeimininkų nepavyksta uždirbti tiek, kiek paskui reikia investuoti į kombaino taisymą.
„Atvažiuoji, o ten 50 arų, tai tik prasistumdai, kuro sudegini. Aišku, artimiausiems kaimynams nuvažiuoju padėti, nes kaimynas yra kaimynas – nežinia, kada man kokios jo pagalbos prireiks. Sena technika, kuri pagaminta kaip kirviu, man labiau patinka už šiuolaikinę, nes viską galiu pats pasiremontuoti“, – kalbėjo R. Čėpla.
Pernai jis ieškojo smulkių detalių kombainui remontuoti, tai Lenkijoje nusipirko 300 eurų pigiau, negu būtų už tokias pačias sumokėjęs Lietuvoje.
Norvegijoje ūkininkauti paprasčiau
Kai nebeliko karvių bandos, nuo javapjūtės pabaigos iki pavasario R. Čėpla išvyksta 3-4 mėnesius padirbėti į Skandinavijos šalis, daugiausia pas Norvegijos ūkininkus.
„Dirbau Norvegijoje, ekologiniame ūkyje, kuriame buvo 40 melžiamų karvių ir dar apie 60 prieauglio. Sugalvojo šeimininkas iš garažo pasidaryti skerdyklą, sako, einam griauti. Nugriovėm garažą, pradėjom statyti skerdyklą, paklausiau ar nereikia kažkokių leidimų statybai, projektavimo sąlygų, projekto ar kitų popierių, tai jis į mane žiūri ir nesupranta, kam to reikia“, – pasakojo Rolandas.
R. Čėplos teigimu, norvegų ūkininkas vietoje skersdavo veršius, iš draugo nupirkdavo kiaules, pagamindavo dešreles ir pats jas pardavinėjo. Vienintelį kartą buvo patikrinta jų kokybė, o daugiau niekas netrukdė dirbti, tik atvažiuodavo vaikai į ekskursijas pažiūrėti, kaip veikia ekologiškas ūkis.
„Turi ūkininko pažymėjimą, ekologinio ūkio sertifikatą ir daro, ką nori. Abejoju, ar norvegai sugebėtų ūkininkauti tokiomis sąlygomis, kaip mūsų, kai šitiek popierizmo ir nuolat reikia valdžios įstaigų koridoriuose trintis. Kitas norvegų ūkininkas paėmė 0,5 mln. kronų paskolą melžimo robotui. Parašė vietinei ūkininkų sąjungai, kad nori pirkti, tai po 3 dienų gavo atsakymą, kad parama skirta. O paskui tik po 3 metų užsuko delegacija iš ūkininkų sąjungos parodyti kitiems, kaip tas robotas veikia“, – dalijosi įspūdžiais Rolandas.
Jis prisiminė, kaip pats, vos perėmęs ūkį, bandė gauti banke paskolą apyvartinėms lėšoms. Tuomet jo paprašė atnešti vienerių metų buhalterinę ataskaitą. Teko laukti metus, o paskui, kai jau turėjo ką parodyti, gavo atsakymą, kad jo ūkio apyvarta pernelyg maža ir kredito negaus.
„Visi kreditai ir europinė parama eina tiems, kas jau ir taip turi pinigų – stambiems ūkiams ir bendrovėms. O mano ūkis per mažas pretenduoti į rimtus paramos projektus, o „natūriniams“ – per didelis. Nusispjoviau, nuvažiavau į Norvegiją, užsidirbau kiek man trūko pinigų ir niekam nesu skolingas“, – sakė R. Čėpla.
Teigia, kad parama – tik stambiesiems
Ūkininko Rolando teigimu, dabartinė Europos Sąjungos paramos skirstymo tvarka daro ją pasiekiama tik ūkiams, valdantiems ne mažiau kaip 150 ha. Vengdamas varstyti valdiškų institucijų duris jis nesiekė ir ekologinio ūkio sertifikato, nors pats prisipažįsta cheminių trąšų naudojantis mažai ir galėtų jų visai atsisakyti.
Ūkininkas svarstė, kad galėtų auginti ekologiškas daržoves, jeigu netoliese būtų koks didesnis miestas, bet dabar tiesiog per toli būtų vežioti jas į Vilnių ar Kauną iš Lazdijų rajono vakarinio pakraščio. Arčiausia būtų Marijampolė, bet ten nėra tiek ekologiška gyvensena susidomėjusių valgytojų, be to, kas antras turi sodą ar tėviškę kaime. Druskininkuose nebent pavyktų sudaryti sutartį su kuria nors didesne sanatorija, bet tuomet tektų daržoves tiekti nuolat ir auginti ne tik lauke, bet ir šildomuose šiltnamiuose.
„Pabandžiau nusipirkti viščiukų ir užauginti mėsai. Visi nori naminės vištienos, nes jos skonis visai kitoks, negu pramoniniu būdu augintų broilerių, bet kai paskaičiavau savikainą, tas noras išgaravo. Sako, Lenkijoje nusipirko po 0,80 euro už kilogramą, ir baigėsi visas pokalbis“, – pasakojo Rolandas.
Dzūkijos smėlynuose ir pelkynuose įsikūrę ūkininkai džiaugėsi didžiųjų žemvaldžių ir žemės ūkio koncernų spaudimo nejaučiantys, tačiau vakarinėje Lazdijų rajono dalyje, Šeštokų ir Kirsnos seniūnijose, kur kraštovaizdis darosi panašus į Suvalkijos lygumas, apleistų žemių jau nelikę, o dėl kiekvieno išnuomojamo hektaro tenka varžytis su stambiuoju žemės ūkio verslu.