Pastaraisiais metais internetinis žinių tvanas suteikia unikalią progą priartėti prie pagonybės. Ne tik aiškinantis, kas tai per kultūrinis reiškinys, bet kokia jos pamatinė esmė, sako rašytojas Edmundas Malūkas.
Senovės istorija kupina religinių mįslių
Nuo pagonybės atsispyrė visos šiuolaikinio pasaulio religijos. Kalbame apie laikotarpį, kada prasidėjo žemdirbystės era, maždaug 10 000 metų prieš Kristų. Teigiama, kad krikščionybė nukopijavo net apie 75 proc. senųjų religijų turinio. Pervardino šventes, pristatė bažnyčių šventvietėse. Garsioji Biblija (pradedant Wellhauseno hipoteze) per 3500 kartų taisyta, pertaisyta ir adaptuota šiandieniniam Žmogui. Kitaip būtų tiesiog stebuklinė pasaka. Kristaus, Dievo sūnaus, prisikėlimo iš numirusiųjų versija, pasirodo, buvusi anksčiau, nei aprašyta Biblijoje. Kita vertus, atima žadą, kokioje terpėje gyvavo senovės pagonybė. Labai klysta manantieji, kad tai niūrūs, tamsūs, primityvūs šimtmečiai ar tūkstantmečiai.
Šią vietą krikščionybė įvardina kaip rojų Žemėje, vietą, kur buvęs Edeno sodas, kur augęs Gyvybės medis (vienas pagonybės simbolių!), kurį saugojo cherubinas su ugnies kalaviju. Ir ten Ieva sugundžiusi Adomą. Iš ten jie buvo išvaryti, prarado Rojų
Šumerai kalbėjo keista kalba. Jų įkurta sostinė Eridu – pirmasis pasaulio miestas. Turėjo daug Dievų, bet pagrindinį vadino Enki. Jų raštuose minima genų inžinerija, gyvūnų gemalo vystymosi stadijos ir net žmogaus ląstelių dalinimosi fazės. Ir aprašytas, kaip TIKRAI BUVĘS pasaulinis tvanas na, visai neseniai, prieš 14 000 metų (tikriausiai taip užtvino Juodoji jūra). Kaip taip galėjo būti?!
Žmonės mokėjo pjaustyti ne tik atskiras uolas, bet ištisus kalnus. Ratą išrado seniau, nei manome. O žirkles tikriausiai gerokai anksčiau, nei genijus Leonardas da Vinčis (g. 1452 m.). Išliko žinios net apie buvusias atomines elektrines, radioaktyviųjų atliekų saugyklas... Ir visa tai – pagonybės klestėjimo laikais! Visa ši įžanga – ne šiaip sau: žmonės žinojo energijos vertę.
Mokslas, religija ar energijos valdymas?
Grįžkime prie pagonybės. Ar mums nekyla klausimų, KODĖL protėviai garbino šaltinynus, versmes, upių sraunumą, vėją, audrą, ugnį, Saulę, medžius, akmenis ir pan.? Tai ne kas kita, o energijos garbinimo akcentai. Viskas šioje Žemėje yra poliai (krūviai) ir bangos. Energija teka sinusoide. Kaip visas Žemės rutulys, taip ir mažasis Žemės stebuklas – Žmogus – yra elektromagnetinės ritės. Aišku, kad mūsų stuburas – elektromagnetinės ritės ašis, o rytų kultūroje populiarūs aiškinimai apie čakras ir pan. yra bandymas suprasti, kaip funkcionuoja gyvūnų ir Žmogaus energija.
Tai labai svarbus pagonybės supratimo aspektas. Norint suvokti, kokia tai religija, reikia visumą išskaidyti į sudėtines dalis. Manau, pagonybė todėl egzistavo tūkstančius metų, kad tai ne vien religija, bet ištisas mokslas apie tai, kaip sąveikauja Gamtos energija su Žmogaus energija. Ir tas, kuris tai žino ir moka valdyti, yra tikrasis, realusis ŽYNYS. Todėl manantieji, jog šiuolaikinių Romuvos ar vadinamojo Senojo baltų tikėjimo giesmės, patrepsenimai ant piliakalnių ir yra RELIGIJA, labai naiviai klysta.
Žyniu, kriviu ar vaidila reikia gimti
Kokia pagonybės kaip religijos (greičiau – mokslo) esmė? Po begalės valandų įvairių šaltinių studijavimo, lyginimo ir analizės – išvada viena: tai mokslas, sustiprintas tikėjimu apie žmogaus energetinę korekciją. Yra dvi praktinės kryptys. Viena, kai žynys „dirba“ su individu, kita – su žmonių minia.
Pirmuoju atveju žynys susitinka su tikinčiuoju – prašančiu pagalbos žmogumi. Žynys – dvasinis gydytojas – nusprendžia, kokią energetinės terapijos priemonę panaudoti. Lengvai sutrikimo formai gal pakaktų autosugestijos (savęs įtikinimo). Sunkesniais atvejais reikia pabūti stiprios energetikos aplinkoje. Galime juoktis, bet juoktis nesinori – tai paplūdimys, šiuo atveju ŽEMĖ. Saulės šviesa (siela, energijos šaltinis, šiuo atveju UGNIS), ORAS ir VANDUO – keturios esminės, visame pasaulyje pripažįstamos stichijos. Buvimas šalia upių srovės, versmių, šaltinynų, prausimasis gelmių energetiniu vandeniu, tik šaltinio vandens gėrimas ir pan. Tai būtų meditacija, mintijimas tikinčiajam itin patikusioje vietovėje kur dera gamtos ir žmogaus energija. Vietoje, kuri gydo. Tik pats tikintysis vienintelis žino tokią vietą, nes pojūtis, kur jam gražu ir miela, yra tai, ko reikia.
Sunkesniais atvejais žynys siunčia ar palydi žmogų prie tam tikro medžio. Tarkim, prie ąžuolo priglusti galima ne ilgiau nei pusvalandį (laiką nusako žynys), nes ąžuolo energija viską sustiprina. Dvigubina ir skausmą, ir džiaugsmą.
Kiekvienas tikintysis autosugestijos efektui turėtų pasirinkti savąjį objektą gamtoje. Tai gali būti bet kokia gamtos dalis: akmuo, medis, vieta, net vazonas su mylimu augalu.
Dar sunkesniais atvejais galima terapija įvairių rūšių akmenimis ar pabuvimas, tarkim, žemės Kari (geopatogeninės spinduliuotės; Hartmano tinklas; Kari tinklas) energetinio tinklo sankirtose.
Ypatingai sunkiais atvejais žynys pritaiko visą arsenalą priemonių.
Į šventvietes pakliūti nėra paprasta
Kol rašiau istorinį romaną „Vytauto žemė“, nei garsiausi Lietuvos istorikai, nei religijotyrininkai negalėjo man atsakyti į klausimą: kam mūsų bočiams reikėjo Šventųjų giraičių? Dabar lyg šviesi diena aišku, kad tai tarsi žynių andainykštės gydyklos. Ten turėjo vykti žmonių gydymas energetinės korekcijos metodu. Koks turinys? Gaivus ORAS, VANDUO, ŠVIESA (ugnis) ir ŽEMĖ po kojomis. Ten garsas ir kvapas. Tyla ir ramybė. Ten medžiai, akmenys ir aromatiniai augalai, eteriniai aliejai.
Kai kurie autoritetai mano, kad Šventosiomis giraitėmis galėtų būti ir pilkapynai, jų per 1000 Lietuvoje. Gal ir taip, – pilkapynai religijos įspūdį tik sustiprina, išryškėja gyvybės ir mirties vienovė. Nuo amžių amžinųjų Gyvybės ar Pasaulio medžiai, religijos aspekte, yra Didžiosios Dvasios simboliai, rato centrai, taškai, pradžių pradžios. Kita vertus – bendruomenių susibūrimo, vienybės ir vienovės objektai. Gal Saulės šokio vietos. Čia ratas – simbolis. Dažnai dalintas į dvi dalis. Žymintis dualizmą: vyras – moteris, jų energijos, būtis – nebūtis ir pan. Gyvenimo įvairovė vienovėje. Visų apeigų modelis.
Atskirai norėtųsi pakalbėti apie šventvietes ir alkus. Jei banaliai, tai medžiais apaugę kalneliai. Sudėtine, filosofine, religine prasme – šventvietės. Klajodamas „Vykinto keliais“ su prof. Vykintu Vaitkevičiumi prie kiekvienos šventvietės aistringai žvalgiausi norėdamas suprasti, kodėl būtent ši vieta – šventa? Dažnai miško gūdumoje ar pelkės vidury, kažkur prisišliejusi prie ežero ar upės.
Greta didelis akmuo. Atsakymą diktuoja pasąmonė: ar ne todėl, kad į religiją reikia „įeiti“, tam pasiruošti, susikaupti, prisiminti, apsivalyti, pagerbti? Kaip prieš maldą penkis kartus per dieną, maždaug po 15 – 20 minučių, musulmonės moterys būtinai apsivelka hidžabą. Tai lyg vartai į save.
Suvokti pagonybę reikia išminties
Ir keletas žodžių apie šventumą. Kai Romuvos „žyniai“, pervadinti vaidilomis, į ugnį beria grūdus, druską, šlaksto vandeniu ar beria gintaro dulkes, darosi bloga. Visiškas minties skurdas, obskurantizmas ir šventumo paneigimas. Išniekinamos ir Šventoji Amžinoji ugnis, ir Šventoji Namų ugnis. Tai šiuolaikinė saviveikla ir fantazijos. Gi mūsų bočiai, jei bent kuo šventą Gabijos ugnį užteršdavo, „sutepdavo“, kurdavo iš naujo, parsinešdavo moliniame ąsotyje drūzą su žarijomis iš žynio alko. Kad ugnelė neužgestų, per darbymetį (!) namuose palikdavo žmogų, kad tas dabotų ugniavietę. Jei netyčia užgesdavo – baisi nelaimė namams! Išliko duomenų, kad žemionys ugnelę ir prausdavo, bet tai visiškai kitame kontekste ir kita tokio reiškinio prasmė. Taip ir norisi paklausti Romuvos „žynių“: ar turite bent ką nors, kas jums tikrai šventa?
Lietuvos pagoniškos religijos pasekėjų jau per penkis tūkstančius, gretos auga. Tai tampa mada. Iš dalies augimą stabdo Romuvos bendravimo su visuomene trūkumas. Suprantama, dėl ko. Kaip paaiškinsi kitiems, jei patiems neaišku? Pagonybė, kaip ją vadinsi – Senovės baltų religija ar tiesiog gamtmeldyste, yra daugiau mokslas nei religija. Net šiuolaikinė medicina praktiškai yra ne kas kita, o žmogaus energetinės būklės balansavimo menas. Žiūrint šiandienos mokslinio progreso prasme, tai labai šiuolaikiška religija. Tai tikėjimas ir visai ne religinis, kad gamtos jėgų dėka pats sau galiu padėti. Jei nežinau KAIP, turiu ieškoti išminčiaus, žynio, kuris patars ir parodys. Toks požiūris KARDINALIAI KEIČIA GAMTMELDYSTĖS APIBRĖŽIMĄ. Keičia jos paskirtį ir tikėjimo Gamtos jėgomis vertę. Ir priartina prie kiekvieno Žmogaus. Visi turime mažų ir didelių bėdų. Tai kodėl nesumažinus gėlos ar skausmo, jei yra natūralus kelias kaip tai padaryti?
Gali kilti pagrįstas klausimas: jei gamtmeldystė aiški, tarsi mokslas su įrodymais ir sėkmės pavyzdžiais, kur tuomet religija, religiškumas ar tikėjimo paslaptis? Čia ir esmė: paruoštas protas, išmintis pagonybę ar gamtmeldystę priima kaip savaime suprantamą mokslą, o neparuoštas, kaip tikėjimą, kaip religiją. Pirmųjų vienetai, antrųjų dauguma. Todėl tai religija. Ir labai stipri religija.
Gyvuojanti tūkstančius metų.