Dzūkijos nacionalinio parko retųjų ir vaistinių augalų kolekcija Liškiavos landšaftiniame kraštovaizdžio draustinyje pradėta kurti prieš dvidešimt dvejus metus. Nuo pat pirmos įkūrimo dienos iki šiandien unikaliame gamtos kampelyje retaisiais augalais rūpinasi jau garbaus amžiaus, tačiau labai energingas gamtininkas, kraštotyrininkas, rašytojas, žurnalistas Henrikas Gudavičius. Jam talkina gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė ir savanoriai.
„Parkas priimtas į Europos laukinių parkų sąjungą, tai reiškia, kad jame išlaikyta labai daug buveinių, kur tikrai jos laukinės – nepažeistos, nepakeistos“, – aiškina H.Gudavičius.
Įspūdinga augalų įvairovė
„Nė dviejų hektarų ploto neužimančiame botanikos sode ne tik augalų įvairovė, tai ir dirvožemio mozaika, ir reljefas, ir atviri plotai, ir šlaitai, ir juodalksnynas, rožinės raguvos. Tokia mozaika gamtinę įvairovę labai padidina, o kai dar pridedi ranką – pasodini kai ką, rezultatas dar geresnis“, – sako natūralų gamtos grožį vertinantis gamtininkas ir priduria, kad jei eini į mišką ar prie upelio be technikos, tai negali būti didelis gamtos kenkėjas.
Šiandien retųjų ir vaistinių augalų kolekcijoje H.Gudavičius skaičiuoja apie 500 pievų ir pamiškių augalų. „Tokiame mažame plote tai labai daug augalų. Lietuvoje laukinių augalų yra 1,4 tūkst. rūšių. Dideliame botaniniame draustinyje, užimančiame apie 1 tūkst. hektarų plotą, randama apie 900 augalų rūšių, o mes turime tik du hektarus. Čia skraido patys gražiausi Lietuvos drugiai machaonai“, – džiaugiasi augalų gausa ir įvairove H.Gudavičius.
Prieš 15 metų šioje vietoje ganėsi karvės, tačiau jau tada 14 arų gamtininkas suskaičiavo 85 žolinių ir sumedėjusių augalų rūšis.
Retųjų ir vaistinių augalų kolekcijoje auga 16 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių – česnakai, gebenė, smiltyninis gvazdikas, keletas orchidinių augalų, naktižiedės ir kiti augalai. Taip pat auga 50 rūšių, esančių saugomų augalų sąraše, tarp kurių rusmenė, vištinė lelija.
„Gamtoje nuo vieno Lietuvos raudonosios knygos augalo iki kito gali tekti nueiti 50 kilometrų, o čia jie greta ir vienas kitam nemaišo“, – apie šio gamtos kampelio unikalumą kalba H.Gudavičius.
Garsioji lietuvinė naktižiedė
Lietuvoje auga apie 10 naktižiedžių rūšių. Liškiava gali didžiuotis, kad jos botanikos sode auga net dvi į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos naktižiedžių rūšys – žalsvoji ir lietuvinė, pati rečiausia rūšis.
„Svarbiausia tai, kad lietuvinė naktižiedė (Silene lithuanica) garsina Lietuvos vardą, nes taip vadinama visame pasaulyje. Ji pirmą kartą buvo surasta ir aprašyta 1911 metais lenkų botaniko Hugo Zapolawicz.
Lietuvinė naktižiedė labai riboto paplitimo rūšis, auganti tik Pietų Lietuvoje, Mozūrijos krašte Lenkijoje ir Polesėje (Baltarusijoje)“, – pasakoja H.Gudavičius.
Apie šio augalo svarbą kalba ir nukaldinta 50 litų vertės moneta, kurios reverse yra šis retas augalas su lietuvišku ir lotynišku užrašu Silene lithuanica. Gamtininko nuomone, nedaug yra tokių nusipelniusių augalų, kad šitaip būtų pagerbti.
Lietuvinė naktižiedė mėgsta daugiau atvirą smėlį, todėl ji auga Ūlos atodangose prie Trakiškių, Mančiagirės, Mardasavo, kartais galima pamatyti ir pakelėse. „Galima ją auginti ir darželiuose kaip dekoratyvinį augalą, tik sėklų reikia prisirinkti neskriaudžiant gamtos“, – pataria gamtininkas.
Retųjų česnakų kolekcija
Žvilgsnį traukia ir susidomėjimą žadina H.Gudavičiaus česnakų kolekcija, kurioje auga 11 rūšių augalų. Joje du Lietuvos raudonosios knygos atstovai – porinis ir kampuotasis. Iki šių metų buvo ir trečias – meškinis česnakas. (2019 metais jis į Lietuvos raudonąją knygą jau neįrašytas).
„Meškinis česnakas pats švelniausias česnakas iš visų. Pražysta anksti pavasarį, kol medžiai be lapų, o vėliau nunyksta. Jį galima vartoti ir kaip prieskonį, ir kaip vaistą, gydo aukštą kraujo spaudimą ir kitas ligas. Kai tik sužaliuoja balandį, tai aš visą mėnesį jį ir valgau. Kad meškinis česnakas augtų, reikia gero dirvožemio ir drėgmės, o saulės gali būti vos dvidešimt procentų per dieną“, – dėsto H. Gudavičius.
Kolekcijoje auga pats rečiausias laukinis česnakas – porinis, įrašytas į Saugomų augalų rūšių sąrašus. Lietuvoje yra tik 8 vietos, kur jis auga. Porinis česnakas mėgsta pievas, dauginasi svogūnėliais.
Čia galima pamatyti narcizialapį (jo tikrasis vardas lenktagalvis, nes nužydėjęs tarsi nulenkia galvą), juodąjį, askaloninį didįjį, kampuotąjį, dirvinį, laukinį ir kitų rūšių česnakų, turinčių daug vitaminų ir egzotišką išvaizdą.
Augalai ir magija
H.Gudavičiui jo kolekcija ne vien reti augalai, kuriuos reikia saugoti. Kraštotyrininkui ir rašytojui augalai didžiulis lobis, atspindintis praėjusių kartų gyvenimą, papročius, tradicijas ir skleidžiantis magiją.
Tarkim, smiltyninis šlamutis, tinkamas kaip vaistas ir sausoms puokštėms daryti, naudojamas ir kitiems dalykams. „Įdomu, jog jį dėdavo mirusiam žmogui į karstą, kad būtų ramu kitame gyvenime, juk ir ten visko gali prireikti“, – sako H. Gudavičius.
O štai didysis debesylas, kuris naudojamas žaizdoms gydyti, pasitelkus liaudiškus burtus, gali ir lietų prišaukti. Reikia devynis lapus suplėšyti į devynias skiautes ir mesti į devynis šulinius, tada esą ateis lietus.
Šlakinė kregždūnė, Dzūkijoje vadinama kasočium, tinka plaukų priežiūrai. „Jei mergina nori, kad jos plaukai būtų gražūs ir ilgi kaip tų žolynų šaknys, plauna galvą tų šaknų nuoviru, tai daro pirmąjį gegužės sekmadienį, pasislėpus nuo visų namiškių – taip atsiranda tikėjimas kasočių galia“, – pasakoja apie ritualą, panašų į magiją, žinovas.
Įnoringi ir nepakartojami
Laukiniai augalai labai įnoringi. Gamtininkas sumanė citrininę katžolę (vaistinis augalas) auginti lysvėje, neišdygo. Po kurio laiko žiūri, jog už penkių metrų ant skruzdėlyno kupsto auga kuo puikiausiai, džiaugėsi ir stebėjosi H. Gudavičius.
Augalo augimas gamtininkui prilygsta stebuklui, todėl kiekvienai rūšiai jis kruopščiai parinko tinkamą buveinę. Vieniems – pievą, kitiems – šlaitą, dar kitiems – upelio pakrantę ir medžių paunksmę.
Rūpindamasis augalais, kraštotyrininkas nepamiršo ir vabzdžių, driežų, žalčių. Miško pakraštyje kalvos papėdėje driežams iš akmenų įrengė driežariumą, šalimais šlaite – slėptuves žiedmusėms, vapsvoms ir kitiems vabzdžiams, kuriems reikia atviro ir šilto smėlio.
Gamtininkas įsitikinęs, jog net endemus platinti nėra labai sunku, žinoma, reikia truputį pagloboti, tada jie puikiai prigyja, įsitvirtina ir plinta. Labai svarbu nenaudoti chemijos ir neleisti užželti krūmais bei medžiais pievoms. Tada gamtos biologinė įvairovė bus dar turtingesnė.
Liškiavos botanikos sode labai daug įdomių augalų – ypač retas Lietuvoje baltažiedis diktonas – degantis Mozės krūmas. Augalas pavadinimą gavęs dėl žydėjimo metu gausiai išskiriamų kvapių fitoncidų. Sakoma, jei tuo metu uždegtum degtuką, augalas užsiliepsnotų.
Čia ir slyvalapė obelis, ir uoginė obelis (vaisius labai mėgsta sniegenos, o kai žydi, tai skęsta baltų žiedų pusnyje), ir švedinis šermukšnis, auginantis geltonas uogas. Auga ir balzaminis skaistenis, kurio lapus senovėje žmonės naudojo vietoje pipirų.
Netoliese auga raudonasis ąžuolas, pačios geriausios introdukcijos Lietuvoje pavyzdys. Auga sparčiau už mūsiškį ąžuolą, dirvožemiui ne toks reiklus, miltligės vasaros pabaigoje nė kiek nejaučia, lapai rudenį ryškiai raudoni.
Į viršų tarsi skulptūra stiebiasi vaistinė šventagaršvė, puikiai jaučiasi gurgždžiai, šienaujant skleidžiantys stiprų kvapą, Krūčiaus upelio pakrantėje veši prieš 300 metų vienuolių dominikonų atvežti derlingą dirvožemį, drėgmę ir privatumą mėgstantys plačialapiai šaukščiai, paupiniai jonpaparčiai, kurių lapai panašūs į stručio plunksnas.
Čia pat ir iš sėklų obelys išaugusios, jų veisles per keletą metų sugrąžino H. Gudavičius. Šiandien ‘Lietuvos pepinas‘, ‘Beržininko ananasas‘, ‘Kulono renetas‘ gamtininką džiugina labai skaniais ir kvapniais obuoliais.
Nedidelėje įrankių būdelėje, kitokie statiniai landšafto draustinyje griežtai draudžiami, kraštotyrininkas saugo ir juodąją keramiką – molinių indų šukes, rastas botanikos sodo teritorijoje. Jose rastas žėrutis byloja, kad šioje vietoje žmonės gyveno jau XV a.
Žemaitis Dzūkijoje
Kelmės rajone gimęs H.Gudavičius Dzūkijoje, prie Liškiavos, apsigyveno beveik prieš tris dešimtmečius ir pradėjo dirbti Dzūkijos nacionaliniame parke. Rinko duomenis apie krašto gamtą, užrašinėjo vietos gyventojų pasakojimus, kūrybą. 1991 metais jo iniciatyva pradėjo eiti parko laikraštis „Šalcinis“, į kurį H.Gudavičius pats rašo ir redaguoja.
Vėliau H.Gudavičius sudarė knygas apie dzūkiškus etnografinius kaimus – Musteiką, Margionis, Mardasavą, Kapiniškes, Rudnią, Dubininkus ir Liškiavą.
Per pastaruosius penkerius metus išleistos H.Gudavičiaus parašytos ir Algimanto Černiausko fotografijomis iliustruotos knygos: „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“, „Gamtmeldžio sodas“, „Laiškai iš kaimo“, „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“, „Tarp žemės ir dangaus“. Knygose atskleista Dainavos krašto gamtos, kraštovaizdžio, vietos žmonių ryškūs paveikslai, senųjų kaimų kultūrinio ir dvasinio paveldo lobiai. Pernai jo ir A.Černiausko veikla įvertinta nacionaline Jono Basanavičiaus premija.
Daug Dzūkijos kraštui nusipelnęs H.Gudavičius yra labai kuklus žmogus, gyvenime besivadovaujantis dešimčia savo paties susikurtų supratimų, kurie sako: gyvenk Lietuvoje, viską stenkis pats pasidaryti, neužkrauk savo bėdų kitam, neužimk daug vietos, neprarask pasiekto aukščio, iš savo darbo neduok kitam pelnytis.
„Tai minimalistiniai supratimai, nes aš nesu maksimalistas“, – šypsosi gamtininkas H.Gudavičius.