Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nio par­ko re­tų­jų ir vais­ti­nių au­ga­lų ko­lek­ci­ja Liš­kia­vos land­šaf­ti­nia­me kraš­to­vaiz­džio draus­ti­ny­je pra­dė­ta kur­ti prieš dvi­de­šimt dve­jus me­tus. Nuo pat pir­mos įkū­ri­mo die­nos iki šian­dien uni­ka­lia­me gam­tos kam­pe­ly­je re­tai­siais au­ga­lais rū­pi­na­si jau gar­baus am­žiaus, ta­čiau la­bai ener­gin­gas gam­ti­nin­kas, kraš­to­ty­ri­nin­kas, ra­šy­to­jas, žur­na­lis­tas Hen­ri­kas Gu­da­vi­čius. Jam tal­ki­na gam­tos moks­lų dak­ta­ras Min­dau­gas La­pe­lė ir sa­va­no­riai.

„Par­kas pri­im­tas į Eu­ro­pos lau­ki­nių par­kų są­jun­gą, tai reiš­kia, kad ja­me iš­lai­ky­ta la­bai daug bu­vei­nių, kur tik­rai jos lau­ki­nės – ne­pa­žeis­tos, ne­pa­keis­tos“, – aiš­ki­na H.Gu­da­vi­čius.

Įspū­din­ga au­ga­lų įvai­ro­vė

„Nė dvie­jų hek­ta­rų plo­to ne­už­iman­čia­me bo­ta­ni­kos so­de ne tik au­ga­lų įvai­ro­vė, tai ir dir­vo­že­mio mo­zai­ka, ir rel­je­fas, ir at­vi­ri plo­tai, ir šlai­tai, ir juod­alksnynas, ro­ži­nės ra­gu­vos. To­kia mo­zai­ka gam­ti­nę įvai­ro­vę la­bai pa­di­di­na, o kai dar pri­de­di ran­ką – pa­so­di­ni kai ką, re­zul­ta­tas dar ge­res­nis“, – sa­ko na­tū­ra­lų gam­tos gro­žį ver­ti­nan­tis gam­ti­nin­kas ir pri­du­ria, kad jei ei­ni į miš­ką ar prie upe­lio be tech­ni­kos, tai ne­ga­li bū­ti di­de­lis gam­tos ken­kė­jas.

Šian­dien re­tų­jų ir vais­ti­nių au­ga­lų ko­lek­ci­jo­je H.Gu­da­vi­čius skai­čiuo­ja apie 500 pie­vų ir pa­miš­kių au­ga­lų. „To­kia­me ma­ža­me plo­te tai la­bai daug au­ga­lų. Lie­tu­vo­je lau­ki­nių au­ga­lų yra 1,4 tūkst. rū­šių. Di­de­lia­me bo­ta­ni­nia­me draus­ti­ny­je, už­iman­čia­me apie 1 tūkst. hek­ta­rų plo­tą, ran­da­ma apie 900 au­ga­lų rū­šių, o mes tu­ri­me tik du hek­ta­rus. Čia skrai­do pa­tys gra­žiau­si Lie­tu­vos dru­giai ma­cha­o­nai“, – džiau­gia­si au­ga­lų gau­sa ir įvai­ro­ve H.Gu­da­vi­čius.

Prieš 15 me­tų šio­je vie­to­je ga­nė­si kar­vės, ta­čiau jau ta­da 14 arų gam­ti­nin­kas su­skai­čia­vo 85 žo­li­nių ir su­me­dė­ju­sių au­ga­lų rū­šis.

Re­tų­jų ir vais­ti­nių au­ga­lų ko­lek­ci­jo­je au­ga 16 į Lie­tu­vos rau­do­ną­ją kny­gą įra­šy­tų au­ga­lų rū­šių – čes­na­kai, ge­be­nė, smil­ty­ni­nis gvaz­di­kas, ke­le­tas or­chi­di­nių au­ga­lų, nak­ti­žie­dės ir ki­ti au­ga­lai. Taip pat au­ga 50 rū­šių, esan­čių sau­go­mų au­ga­lų są­ra­še, tarp ku­rių rus­me­nė, viš­ti­nė le­li­ja.

„Gam­to­je nuo vie­no Lie­tu­vos rau­do­no­sios kny­gos au­ga­lo iki ki­to ga­li tek­ti nu­ei­ti 50 ki­lo­met­rų, o čia jie gre­ta ir vie­nas ki­tam ne­mai­šo“, – apie šio gam­tos kam­pe­lio uni­ka­lu­mą kal­ba H.Gu­da­vi­čius.

Gar­sio­ji lie­tu­vi­nė nak­ti­žie­dė

Lie­tu­vo­je au­ga apie 10 nak­ti­žie­džių rū­šių. Liš­kia­va ga­li di­džiuo­tis, kad jos bo­ta­ni­kos so­de au­ga net dvi į Lie­tu­vos rau­do­ną­ją kny­gą įra­šy­tos nak­ti­žie­džių rū­šys – žals­vo­ji ir lie­tu­vi­nė, pa­ti re­čiau­sia rū­šis.

„Svar­biau­sia tai, kad lie­tu­vi­nė nak­ti­žie­dė (Si­le­ne lit­hu­a­ni­ca) gar­si­na Lie­tu­vos var­dą, nes taip va­di­na­ma vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ji pir­mą kar­tą bu­vo su­ras­ta ir ap­ra­šy­ta 1911 me­tais lenkų bo­ta­ni­ko Hu­go Za­po­la­wicz.

Lie­tu­vi­nė nak­ti­žie­dė la­bai ri­bo­to pa­pli­ti­mo rū­šis, au­gan­ti tik Pie­tų Lie­tu­vo­je, Mo­zū­ri­jos kraš­te Len­ki­jo­je ir Po­le­sė­je (Bal­ta­ru­si­jo­je)“, – pa­sa­ko­ja H.Gu­da­vi­čius.

Apie šio au­ga­lo svar­bą kal­ba ir nu­kal­din­ta 50 li­tų ver­tės mo­ne­ta, ku­rios re­ver­se yra šis re­tas au­ga­las su lie­tu­viš­ku ir lo­ty­niš­ku už­ra­šu Si­le­ne lit­hu­a­ni­ca. Gam­ti­nin­ko nuo­mo­ne, ne­daug yra to­kių nu­si­pel­niu­sių au­ga­lų, kad ši­taip bū­tų pa­gerb­ti.

Lie­tu­vi­nė nak­ti­žie­dė mėgs­ta dau­giau at­vi­rą smė­lį, to­dėl ji au­ga Ūlos ato­dan­go­se prie Tra­kiš­kių, Man­čia­gi­rės, Mar­da­sa­vo, kar­tais ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir pa­ke­lė­se. „Ga­li­ma ją au­gin­ti ir dar­že­liuo­se kaip de­ko­ra­ty­vi­nį au­ga­lą, tik sėk­lų rei­kia pri­si­rink­ti ne­skriau­džiant gam­tos“, – pa­ta­ria gam­ti­nin­kas.

Re­tų­jų čes­na­kų ko­lek­ci­ja

Žvilgs­nį trau­kia ir su­si­do­mė­ji­mą ža­di­na H.Gu­da­vi­čiaus čes­na­kų ko­lek­ci­ja, ku­rio­je au­ga 11 rū­šių au­ga­lų. Jo­je du Lie­tu­vos rau­do­no­sios kny­gos at­sto­vai – po­ri­nis ir kam­puo­ta­sis. Iki šių me­tų bu­vo ir tre­čias – meš­ki­nis čes­na­kas. (2019 me­tais jis į Lie­tu­vos rau­do­ną­ją kny­gą jau ne­įra­šy­tas).

„Meš­ki­nis čes­na­kas pats švel­niau­sias čes­na­kas iš vi­sų. Pra­žys­ta anks­ti pa­va­sa­rį, kol me­džiai be la­pų, o vė­liau nu­nyks­ta. Jį ga­li­ma var­to­ti ir kaip prie­sko­nį, ir kaip vais­tą, gy­do aukš­tą krau­jo spau­di­mą ir ki­tas li­gas. Kai tik su­ža­liuo­ja ba­lan­dį, tai aš vi­są mė­ne­sį jį ir val­gau. Kad meš­ki­nis čes­na­kas aug­tų, rei­kia ge­ro dir­vo­že­mio ir drėg­mės, o sau­lės ga­li bū­ti vos dvi­de­šimt pro­cen­tų per die­ną“, – dės­to H. Gu­da­vi­čius.

Ko­lek­ci­jo­je au­ga pats re­čiau­sias lau­ki­nis čes­na­kas – po­ri­nis, įra­šy­tas į Sau­go­mų au­ga­lų rū­šių są­ra­šus. Lie­tu­vo­je yra tik 8 vie­tos, kur jis au­ga. Po­ri­nis čes­na­kas mėgs­ta pie­vas, dau­gi­na­si svo­gū­nė­liais.

Čia ga­li­ma pa­ma­ty­ti nar­ci­zia­la­pį (jo tik­ra­sis var­das lenk­ta­gal­vis, nes nu­žy­dė­jęs tar­si nu­len­kia gal­vą), juo­dą­jį, as­ka­lo­ni­nį di­dį­jį, kam­puo­tą­jį, dir­vi­nį, lau­ki­nį ir ki­tų rū­šių čes­na­kų, tu­rin­čių daug vi­ta­mi­nų ir eg­zo­tiš­ką iš­vaiz­dą.

Augalų kolekcija Liškiavoje

Au­ga­lai ir ma­gi­ja

H.Gu­da­vi­čiui jo ko­lek­ci­ja ne vien re­ti au­ga­lai, ku­riuos rei­kia sau­go­ti. Kraš­to­ty­ri­nin­kui ir ra­šy­to­jui au­ga­lai di­džiu­lis lo­bis, at­spin­din­tis pra­ėju­sių kar­tų gy­ve­ni­mą, pa­pro­čius, tra­di­ci­jas ir sklei­džian­tis ma­gi­ją.

Tar­kim, smil­ty­ni­nis šla­mu­tis, tin­ka­mas kaip vais­tas ir sau­soms puokš­tėms da­ry­ti, nau­do­ja­mas ir ki­tiems da­ly­kams. „Įdo­mu, jog jį dė­da­vo mi­ru­siam žmo­gui į kars­tą, kad bū­tų ra­mu ki­ta­me gy­ve­ni­me, juk ir ten vis­ko ga­li pri­reik­ti“, – sako H. Gu­da­vi­čius.

O štai di­dy­sis de­be­sy­las, ku­ris nau­do­ja­mas žaiz­doms gy­dy­ti, pa­si­tel­kus liau­diš­kus bur­tus, ga­li ir lie­tų pri­šauk­ti. Rei­kia de­vy­nis la­pus su­plė­šy­ti į de­vy­nias skiau­tes ir mes­ti į de­vy­nis šu­li­nius, ta­da esą at­eis lie­tus.

Šla­ki­nė kregž­dū­nė, Dzū­ki­jo­je va­di­na­ma ka­so­čium, tin­ka plau­kų prie­žiū­rai. „Jei mer­gi­na no­ri, kad jos plau­kai bū­tų gra­žūs ir il­gi kaip tų žo­ly­nų šak­nys, plau­na gal­vą tų šak­nų nuo­vi­ru, tai da­ro pir­mą­jį ge­gu­žės sek­ma­die­nį, pa­si­slė­pus nuo vi­sų na­miš­kių – taip at­si­ran­da ti­kė­ji­mas ka­so­čių ga­lia“, – pa­sa­ko­ja apie ri­tu­a­lą, pa­na­šų į ma­gi­ją, ži­no­vas.

Įno­rin­gi ir ne­pa­kar­to­ja­mi

Lau­ki­niai au­ga­lai la­bai įno­rin­gi. Gam­ti­nin­kas su­ma­nė cit­ri­ni­nę kat­žo­lę (vais­ti­nis au­ga­las) au­gin­ti lys­vė­je, ne­iš­dy­go. Po ku­rio lai­ko žiū­ri, jog už pen­kių met­rų ant skruz­dė­ly­no kups­to au­ga kuo pui­kiau­siai, džiau­gė­si ir ste­bė­jo­si H. Gu­da­vi­čius.

Au­ga­lo au­gi­mas gam­ti­nin­kui pri­lygs­ta ste­buk­lui, to­dėl kiek­vie­nai rū­šiai jis kruopš­čiai pa­rin­ko tin­ka­mą bu­vei­nę. Vie­niems – pie­vą, ki­tiems – šlai­tą, dar ki­tiems – upe­lio pa­kran­tę ir me­džių paunks­mę.

Rū­pin­da­ma­sis au­ga­lais, kraš­to­ty­ri­nin­kas ne­pa­mir­šo ir vabz­džių, drie­žų, žal­čių. Miš­ko pa­kraš­ty­je kal­vos pa­pė­dė­je drie­žams iš ak­me­nų įren­gė drie­ža­riu­mą, ša­li­mais šlai­te – slėp­tu­ves žied­mu­sėms, vaps­voms ir ki­tiems vabz­džiams, ku­riems rei­kia at­vi­ro ir šil­to smė­lio.

Gam­ti­nin­kas įsi­ti­ki­nęs, jog net en­de­mus pla­tin­ti nė­ra la­bai sun­ku, ži­no­ma, rei­kia tru­pu­tį pa­glo­bo­ti, ta­da jie pui­kiai pri­gy­ja, įsi­tvir­ti­na ir plin­ta. La­bai svar­bu ne­nau­do­ti che­mi­jos ir ne­leis­ti už­žel­ti krū­mais bei me­džiais pie­voms. Ta­da gam­tos bio­lo­gi­nė įvai­ro­vė bus dar tur­tin­ges­nė.

Liš­kia­vos bo­ta­ni­kos so­de la­bai daug įdo­mių au­ga­lų – ypač re­tas Lie­tu­vo­je bal­ta­žie­dis dik­to­nas – de­gan­tis Mo­zės krū­mas. Au­ga­las pa­va­di­ni­mą ga­vęs dėl žy­dė­ji­mo me­tu gau­siai iš­ski­ria­mų kva­pių fi­ton­ci­dų. Sa­ko­ma, jei tuo me­tu už­deg­tum deg­tu­ką, au­ga­las už­si­lieps­no­tų.

Čia ir sly­va­la­pė obe­lis, ir uo­gi­nė obe­lis (vai­sius la­bai mėgs­ta snie­ge­nos, o kai žy­di, tai skęs­ta bal­tų žie­dų pus­ny­je), ir šve­di­nis šer­mukš­nis, au­gi­nan­tis gel­to­nas uo­gas. Au­ga ir bal­za­mi­nis skais­te­nis, ku­rio la­pus se­no­vė­je žmo­nės nau­do­jo vie­to­je pi­pi­rų.

Ne­to­lie­se au­ga rau­do­na­sis ąžuo­las, pa­čios ge­riau­sios in­tro­duk­ci­jos Lie­tu­vo­je pa­vyz­dys. Au­ga spar­čiau už mū­siš­kį ąžuo­lą, dir­vo­že­miui ne toks reik­lus, milt­li­gės va­sa­ros pa­bai­go­je nė kiek ne­jau­čia, la­pai ru­de­nį ryš­kiai rau­do­ni.

Į vir­šų tar­si skulp­tū­ra stie­bia­si vais­ti­nė šven­ta­garš­vė, pui­kiai jau­čia­si gurgž­džiai, šie­nau­jant sklei­džian­tys stip­rų kva­pą, Krū­čiaus upe­lio pa­kran­tė­je ve­ši prieš 300 me­tų vie­nuo­lių do­mi­ni­ko­nų at­vež­ti der­lin­gą dir­vo­že­mį, drėg­mę ir pri­va­tu­mą mėgs­tan­tys pla­čia­la­piai šaukš­čiai, pau­pi­niai jon­pa­par­čiai, ku­rių la­pai pa­na­šūs į stru­čio plunks­nas.

Čia pat ir iš sėk­lų obe­lys iš­au­gu­sios, jų veis­les per ke­le­tą me­tų su­grą­ži­no H. Gu­da­vi­čius. Šian­dien ‘Lie­tu­vos pe­pi­nas‘, ‘Ber­ži­nin­ko ana­na­sas‘, ‘Ku­lo­no re­ne­tas‘ gam­ti­nin­ką džiu­gi­na la­bai ska­niais ir kvap­niais obuo­liais.

Ne­di­de­lė­je įran­kių bū­de­lė­je, ki­to­kie sta­ti­niai land­šaf­to draus­ti­ny­je griež­tai drau­džia­mi, kraš­to­ty­ri­nin­kas sau­go ir juo­dą­ją ke­ra­mi­ką – mo­li­nių in­dų šu­kes, ras­tas bo­ta­ni­kos so­do te­ri­to­ri­jo­je. Jo­se ras­tas žė­ru­tis by­lo­ja, kad šio­je vie­to­je žmo­nės gy­ve­no jau XV a.

Augalų kolekcija Liškiavoje

Že­mai­tis Dzū­ki­jo­je

Kel­mės ra­jo­ne gi­męs H.Gu­da­vi­čius Dzū­ki­jo­je, prie Liš­kia­vos, ap­si­gy­ve­no be­veik prieš tris de­šimt­me­čius ir pra­dė­jo dirb­ti Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke. Rin­ko duo­me­nis apie kraš­to gam­tą, už­ra­ši­nė­jo vie­tos gy­ven­to­jų pa­sa­ko­ji­mus, kū­ry­bą. 1991 me­tais jo ini­cia­ty­va pra­dė­jo ei­ti par­ko laik­raš­tis „Šal­ci­nis“, į ku­rį H.Gu­da­vi­čius pats ra­šo ir re­da­guo­ja.

Vė­liau H.Gu­da­vi­čius su­da­rė kny­gas apie dzū­kiš­kus et­no­gra­fi­nius kai­mus – Mus­tei­ką, Mar­gio­nis, Mar­da­sa­vą, Ka­pi­niš­kes, Rud­nią, Du­bi­nin­kus ir Liš­kia­vą.

Per pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus iš­leis­tos H.Gu­da­vi­čiaus pa­ra­šy­tos ir Al­gi­man­to Čer­niaus­ko fo­to­gra­fi­jo­mis iliust­ruo­tos kny­gos: „Klai­džio­ja kaž­kas prie Krū­čiaus“, „Gamt­mel­džio so­das“, „Laiš­kai iš kai­mo“, „Ne­rū­pė­jo nie­kur iš­va­žiuo­ti“, „Tarp že­mės ir dan­gaus“. Kny­go­se at­skleis­ta Dai­na­vos kraš­to gam­tos, kraš­to­vaiz­džio, vie­tos žmo­nių ryš­kūs pa­veiks­lai, se­nų­jų kai­mų kul­tū­ri­nio ir dva­si­nio pa­vel­do lo­biai. Per­nai jo ir A.Čer­niaus­ko veik­la įver­tin­ta na­cio­na­li­ne Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus pre­mi­ja.

Daug Dzū­ki­jos kraš­tui nu­si­pel­nęs H.Gu­da­vi­čius yra la­bai kuk­lus žmo­gus, gy­ve­ni­me be­si­va­do­vau­jan­tis de­šim­čia sa­vo pa­ties su­si­kur­tų su­pra­ti­mų, ku­rie sa­ko: gy­venk Lie­tu­vo­je, vis­ką sten­kis pats pa­si­da­ry­ti, ne­už­krauk sa­vo bė­dų ki­tam, ne­užimk daug vie­tos, ne­pra­rask pa­siek­to aukš­čio, iš sa­vo dar­bo ne­duok ki­tam pel­ny­tis.

„Tai mi­ni­ma­lis­ti­niai su­pra­ti­mai, nes aš ne­su mak­si­ma­lis­tas“, – šyp­so­si gam­ti­nin­kas H.Gu­da­vi­čius.