Ūkis – kliūtis gauti pašalpą
„Mūsų įmonėje planuojama mažinti darbo vietų. Girdėjau, kad turintiesiems įregistruotus ūkininkų ūkius nebus mokama bedarbio pašalpa“, – guodėsi vienoje Panevėžio reklamos agentūrų dirbantis vadybininkas Mindaugas.
Reklamos specialistas yra vienas iš menamų ūkininkų. Jų armija nuo 2002-ųjų šalyje kasmet augo dešimtimis tūkstančių. Pateikęs ūkininko pažymėjimą gali žemės ūkio paskirties žemėje pasistatyti namą, gauti pigaus dyzelino ir net pretenduoti į Europos Sąjungos išmokas.
„Verslo vartams“ skambinęs skaitytojas vylėsi, kad jo žinios yra tik vienas iš šimtų gandų, sklandančių krizės aptemdytoje šalies padangėje. Tačiau paaiškėjo, kad bedarbis vadybininkas-ūkininkas iš tiesų negali gauti nedarbo pašalpos.
„Ūkininkas, kaip ir įmonės savininkas, yra darbdavys, todėl pagal įstatymą jam nemokama bedarbio pašalpa, – patikino Panevėžio darbo biržos (DB) direktorius Juozas Mėlynavičius. – Jau turime užregistravę keliolika tokių atveju, kai pašalpos ateina prašyti ūkininkas.“
Panevėžio DB vadovas teigė: labiausiai tikėtina, kad užsiregistruoti bedarbiu ir prašyti pašalpos ateina fiktyvūs ūkininkai: statybininkai-„ūkininkai“, vadybininkai-„ūkininkai“ ir visokie kitokie, su žemės ūkiu nesusijusį pragyvenimo šaltinį turėjusieji.
Tokiems asmenims norint apsirūpinti bedarbio pašalpa yra vienintelė galimybė – išregistruoti ūkį iš Ūkininkų registro.
„Bandyti nuslėpti, kad turi įregistruotą ūkį, beprasmiška. Yra centralizuotą elektroninė registrų duomenų bazė, todėl mes greitai išsiaiškiname tiesą. Net jeigu ir pavyktų praslysti nepastebėtam, tai po kurio laiko vis tiek jam tektų grąžinti neteisėtai pasisavintą bedarbio išmoką“, – sako J.Mėlynavičius.
Panevėžyje su tokia problema jau susidūrė 11 fiktyvių ūkininkų.
Spąstus paspendė patys
Įvairiais skaičiavimais, vien Panevėžyje gali būti apie 900 fiktyvių ūkininkų. Tai daugiausia žmonės, kurie įsigiję nedidelio ploto žemės ūkio paskirties žemės (dažniausiai didžiųjų miestų apylinkėse) registruodavo ūkininko ūkį, tikėdamiesi pasinaudodami lengvatomis be detaliųjų planų gauti leidimą statyti individualų namą. Nemažai žmonių pasinaudoję lengvatomis tapo verslininkais – dažniausiai kaimo turizmo paslaugų pardavėjais.
Nustatyti, kiek tūkstančių žmonių suspėjo pasinaudoti tokiu planu – neįmanoma. Tačiau akivaizdu, kad nemažai jų taip ir bus nesuspėję tapti naujakuriais. Tikėtina, kad didžioji dalis iki šiol laikosi įsitvėrė ūkininko pažymėjimo. Kiti „ūkininkauja“ siekdami gauti įvairių ES žemės ūkiui skirtų išmokų. Teigiama, kad Ūkininkų ūkių registre yra apie 150 tūkstančių ūkių.
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkės Genutės Staliūnienės turimais 2008 metų duomenimis, tikrų ūkininkų, kurie verčiasi iš žemės ūkio ir moka mokesčius, šalyje yra vos 10 tūkstančių. Pagal tuos skaičius galima spėti, kad artimiausiu metu Lietuvos teritorinės darbo biržos gali susidurti su netikrų ūkininkų antplūdžiu.
„Sparčiai augant nedarbui šalyje, ko gero, tarp bedarbių atsiras ir vis daugiau netikrų ūkininkų“, – tvirtino J.Mėlynavičius.
Poreikis vis dar didelis
Fiktyvių ūkininkų rūpesčiai nėra ir nebus valstybinio lygio bėda. Tiesa, ji iš dalies susijusi su kur kas didesnio masto problemą. Valstybės kišimasis į žemės rinką turi neigiamos įtakos šalies ekonomikai. „Reguliavimas“ tapo neįveikiamu barjeru ateiti investicijoms (tarp jų – ir užsienio) į šalies regionus.
Poreikis atsisakyti žemės paskirties nustatymo yra vis dar didelis ir, ko gero, dar didesnis nei iki krizės. Šiuo metu keisti žemės ūkio paskirties žemę į kitokios paskirties sudaro net 80 procentų visų prašymų.
„Žemės Lietuvoje pakanka. Todėl draudimas savininkui naudotis žeme taip, kaip jis pageidauja, ir ypač kai nėra viešo ir privataus intereso konflikto, yra antitikonstitutiškas ir antiekonomiškas, – sakė Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Giedrius Kadziauskas. – Žemės ūkio paskirties žemės nėra didesnė vertybė už kitos paskirties žemę.“
Dar 2007 metais atliktas Pasaulio banko tyrimas parodė, kad viena iš didžiausių Lietuvos problemų yra žemės ūkio paskirties perteklius ir trūkumas – kitokios.
Iš sovietmečio paveldėtas centralizuotas žemės paskirties nustatymas, anot ekonomikos ekspertų, trukdo efektyviai išnaudoti šalies žemės išteklius. Žemės ūkio paskirties sklypų savininkai negali laisvai naudotis turimu turtu, nes norėdami užsiimti kitokia veikla nei žemdirbystė priversti gauti valdžios įstaigų leidimą keisti žemės paskirtį – tam sugaištama nemažai laiko, didėja veiklos sąnaudos.
Teisės ir ekonomikos specialistai teigia, kad tokią „leidimų ir neleidimų“ tvarką yra pajėgus su šaknimis išrauti tik Konstitucinis Teismas.
Investuotojai bėga
Tokia politika ypač nesuprantama užsienio juridiniams ir fiziniams asmenims. Investuotojai, vos tik supratę, kad turi reikalų žemės ūkio naudmenis dievinančia šalimi ir jos tam tikslui sukurta neįveikiama biurokratine sistema, neretai sprunka pinigų siūlyti kitoms šalims – kad ir Estijai.
„Liūdna, kad šalyje vienos teisės ginamos, o kitos paminamos. Ir būtent tos paminamos, kurios gali padėti šalies ekonomikai“, – tikino G.. Kadziauskas.
Potencialūs investuotojai visiškai nusigręžė nuo Lietuvos ir pasuko liberalesnių šalių link. Lietuvai tai rimtas perspėjimas, kad laikas rinktis: pradėti reformą arba pamojuoti investuotojams ranka. Juolab kad žemės tikslinės paskirties nereikalauja ES normatyvai, o ir nemažai sąjungos šalių yra gerokai liberalesnės, kai kalbama apie žemės politiką. Kad Lietuva neteko daug investicijų dėl sunkiai sprendžiamų žemės paskirties problemų, neseniai pripažino ir dabartinė šalies Vyriausybė.