Kaišiadorių centre įsikūrusi seniausia visame rajone nuotraukų gamybos, fotografavimo įmonė „Fotokos“. Jos savininkas fotografas Kostas Radlinskas linksmai nusiteikęs pasitiko žurnalistus.
Didžiausias konkurentas – telefonas
Užsukus į svečius, vienas pirmųjų jo klausimų buvo – kada paskutinį kartą lankėmės fotoateljė. Vienas nedvejodamas atsakė – kai reikėjo nuotraukos pasui, daugiau niekas neprisiminė. 37 metus fotografu dirbantis vyras sako, kad tai ir atspindi situaciją fotografijos versle – ji keičiasi drastiškai.
„Fotografuoti pradėjau 1984 m. Nuo tų laikų akivaizdžiai viskas pasikeitė. Brandesnio amžiaus žmonės ateina darytis nuotraukų, o jaunimas sako: „ar mes kaimiečiai, kad nuotraukas darytume? Turim gi telefone“, – pasakoja jis.
Nors vis dar ateina žmonių, norinčių fotografuotis, tačiau gerokai mažiau nei prieš 25-erius metus, kai Kaišiadoryse duris atvėrė fotoateljė. Esminis lūžis įvyko atsiradus skaitmeninei fotografijai ir telefonams, tačiau K. Radlinskas bando prisitaikyti prie naujų aplinkybių.
„Kartu su telefonais visa rinka ir žmonių galimybės labai pasikeitė. Gamintojai mažų fotoaparatų nebegamina, nes telefonai nugalėjo fotografiją. Nori to ar ne, turi su tuo susitaikyti“, – pripažįsta jis.
Kaip pastebi, prieš 25-erius metus kiekvienas fotoaparato neturėjo, įvairioms šventėms ir renginiams reikėjo fotografo, o dabar kiekvienas turi telefoną ir juo fotografuoja. Per mėnesį jis parduoda vieną juostą – toks poreikis Kaišiadoryse.
„Nesu prieš technologijas, bet feisbukas, messengeris siųstas nuotraukas sugadina: įkeli failą, jis pasidaro skirtas peržiūrai, paskui žmonės iš ten nori daryti nuotraukas, kurių jau visai kita raiška. Žmonės nesupranta – kol įrodai, kad iš tokių failų negalima spausdinti, jie nervuojasi, nes mažame monitoriuje taip gražiai viskas atrodo“, – pasakoja jis.
„Negaliu sakyti, kad per mėnesį ateina vienas, nes tada reikėtų užrakinti duris ir išsikelti. Būna dienų, kai sėdi ir nieko neveiki, o kartais nespėji suktis – ką nors padarai, jau kito darbo reikia imtis. Kaip ir gamtoje – tai vėjas stipresnis papučia, tai saulė pašviečia“, – kalba fotografas.
Fotografija niekada nemirs
Anot jo, vienu metu, kai išplito skaitmeninė fotografija, nuotraukų spausdinimas labai sustojo, tačiau dabar jau vėl įgauna pagreitį: „Kai telefonai įgavo stiprybę, nustojo augti nuotraukų gamybos poreikis. Dabar jaučiamas šioks toks pakilimas.“
Vis dėlto su telefonų atsiradimu fotografija esą nemirs, o kaip tik ji plėsis, jos bus visur daugiau. Pašnekovas įsitikinęs, kad tai – amžina profesija, fotografija niekada nemirs. „Jei buvote paskutinį kartą fotoateljė prieš 10 metų, tai nereiškia, kad rytoj nebūsite“, – sako K. Radlinskas.
„Amerikiečiai darė tyrimą: jei žmogus visam gyvenimui išvažiuoja, su savimi pasiima penkis dalykus. Nuotraukos į tą skaičių įeina, nes žmonėms brangūs jų prisiminimai. Tačiau keičiasi laikai – vieni vienus dalykus brangina, kiti kitus. Bet negali pykti ant žmogaus, kuris mato pasaulį ne iš to taško, kurį aš matau“, – sako K. Radlinskas.
Nors nuotraukų gyventojai spausdina mažiau, bet daugiau jų rėmina. Kaip pastebi pašnekovas, dėl karantino žmonės sėdėjo namuose ir vartė savo giminių nuotraukų albumus: „Dabar pas mane atneša senų albuminių nuotraukų ir nori jų padauginti, nes jis ir brolis, ir sesuo pažiūrėjo nuotrauką – visi ją nori turėti. Dabar jaučiamas pakilimas senų nuotraukų dauginimo.“
Jaučia konkurenciją iš didžiųjų miestų
Kaišiadoryse gyvena daugiau kaip 8 tūkst. gyventojų, iš jų fotografas pažįsta gal 5 tūkst. „Visi likusieji pažįsta mane, nes dalyvauju šeimos šventėse, vestuvėse, renginiuose“, – šypsosi jis.
Dabar K. Radlinskas paveiksluoja viską – ne tik krikštynas, vestuves, jubiliejus, renginius, bet ir pastatus, žmonių augintinius. Nors Kaišiadoryse konkurencijos nėra, tačiau vyras konkuruoja su didmiesčių fotografais.
„Iki Kauno – pusvalandis, Vilniaus – 40 min. Kaišiadorys dėkinga vieta, nes viską turime vietoje. Bet tuo pačiu dėkinga ir konkurencijai iš didesnių miestų, nors čia pagal kainas su Vilniumi negali lyginti. Kalbant apie paprastą dokumentinę nuotrauką, Kaišiadoryse ji tikrai pigesnė nei Vilniuje“, – sako fotografas.
Kelių kuriozų nepamirš
Per tiek metų fotografo patirties vyras yra matęs visko. Keli kuriozai jam įstrigo ilgam.
„Vieną kartą išvažiavo vyras į kurortus. Viską dar tada iš juostų darėme. Po kelionės čia užsuko ir jo žmona, kaip tik iš aparato krenta nuotraukos, ir žiūri, kad jos vyras nuvažiavęs į kurortus visai ne su ja. Tada nuo to vyro gavau, kad ji pamatė tas nuotraukas“, – šypsosi K. Radlinskas.
„Atėjo kažkada kokių 75 metų vyras su lazda ir nusifotografavo neįgaliojo pažymėjimui. Pasikalbėjome apie 15 minučių ir jis išėjo. Aš po 10 min. žiūriu – dieduko lazda stovi. Žmogus tiek pasveiko, kad jam tos lazdos nereikėjo“, – juokiasi jis.
Nepaisant visko, vyras džiaugiasi savo mylimu darbu. „Laimė – kai ryte nori į darbą, o vakare – namo. Aš tai turiu“, – pažymi fotografas.