Gamtininkai taip pat jau kalba, kad padėtis kritiška ir laikas imtis darbo – atkūrinėti „numelioruotus“ upelius
„Augalininkystė šiandien mūsų žemės ūkyje stabiliausias ir pelningiausias verslas, tačiau vien ja užsiimti negalime. Jei ir toliau kaip dabar norėsime tik kuo daugiau auginti bei parduoti, mūsų žemė nusialins. Jei niekas nekis per 15-20 metų dirva paprasčiausiai taps netinkama ūkininkauti“, – aiškina Kamal Zulfijev, pats su šeima dirbantis apie tūkstantį hektarų.
Mes tiesiog imame vis didesnį derlių, o mėšlo, kuris atstatytų dirvą, neturime, nes nuolat mažėja gyvulių. Jis skeptiškai žiūri ir į Žaliojo kurso reikalavimus ir sako, kad visi iššūkiai perkelti ant ūkininko pečių. Žmogus jo laikytis turės savo sąskaita. Išlaidos didės apie 30 proc.
Tačiau gamtininkas Selemonas Paltanavičius mato ir kitą bėdą – mes dirvoje nesulaikome vandens. Jis siūlo ir drastišką būdą gelbėtis – keisti landšaftų.
„Mes dirvoje nesulaikome drėgmės. Netgi dabar, po lietaus, giliau viskas sausa. Ten dykuma. Visi suprantame, kad vasaros ar rudens lietus vargu ar atstatys sausros žalą“, – aiškina Selemonas Paltanavičius ir sako, kad drėgmė dirvoje galėjo išlikti kol buvo natūralūs vingiuoti upeliukai, kuriais vanduo keletą kilometrų teka savaitėmis.
Pasak gamtininko, natūralius upelius pavertėme tiesiais melioracijos grioviais, iš kurių vanduo išteka per keletą dienų.
„Sunaikinome visą gamtos sukurtą drėgmės palaikymo mechanizmo. Mes vis skundžiamės, kaip čia sovietai sunaikino mūsų gamtą. Mano akyse, kai buvau vaikas, Suvalkijoje visus upelius pavertė melioracijos grioviais, Dabar jau trisdešimt metų niekam neatsiskaitome ir imame iš ES pinigus, kad tuos pačius griovius galėtume gilinti. Grąžinkime upeliukus“, – sako S. Paltanavičius.
Jis sako, kad užtenka pažiūrėti į Merkį Paluknio pievose, kur iš upės paliktas griovys. Nors prieš tai Merkys vingiavo per šias pievas, tačiau žmonės upę tiesiog ištiesino.
„Mūsų tėvai, seneliai padarė nusikaltimą. Braižykime upės vingius. Europoje tai jau daroma, nors tai nepigu. Imamos nuotraukos, kasamos vagos, verčiami akmenys, kad graužtųsi pats vanduo. Iš esmės upelis sukuriamas. Taip grįžtama prie drėgmės saugojimo“, – siūlo S. Paltanavičius ir sako, kad mūsų kraštuose drėgmės trūkumas viena iš svarbiausių problemų.
Kitas dalykas, Europoje, skirtingai nei pas mus, nėra tokių milžiniškų laukų. Ten kas 200-300 metrų pasodintos medžių juostos. Jose sniegas išguli vos ne iki gegužės ir tirpsta lėtai. Atviroje vietoje pavasarį viskas išgaruoja.
„Laukai po kelis šimtų hektarų uždžius. Lietuvoje tokio dydžio monoaugalų plotų niekada nebuvo. Važiavau per Šveicariją, Vokietiją, kur aktyviai ūkininkaujama kelis šimtus metų. Nemačiau didesnių laukų nei 4-5 ha. Niekas neaugina vienos kultūros 100 ha“,– apie kitokį ūkininkavimo būdą pasakoja gamtininkas.
Be džiūvimo milžiniškuose laukuose kyla ir kita bėda – pustymai. Kasmet nupučiami keli centimetrai paviršinio sluoksnio. Visi grioviai pilni derlingo dirvožemio.
„Natūralus derlingumas mažėja, nes nuolat purškiant javus ir tręšiant sunaikinamas paviršiniame dirvožemio sluoksnyje esantys bestuburiai. O būtent jie ir kuria derlingą dirvožemį. Kai jų nelieka, pilama daugiau trąšų. Tokiu keliu seniai buvo nuėję danai. Ten žemė buvo likusi savotišku substratu, reikalingu tik tam, kad augalas neparvirstų. Visa kita, ko reikia augimui ir derliui, duodavo ūkininkas. Tai akloji vystymosi šaka – kas toliau“, – dėsto S. Paltanavičius ir sako, kad tokios dirvos turi 3-4 metus dirvonuoti, kad bent šiek tiek atsigautų. Tačiau niekas taip nesielgia, nes prarastų pelną.
Gamtininkas prisimena, kad viena jo pažįstama javuose Vidurio Lietuvoje ieškojo rugiagėlių – reikėjo puokštėms. Šių gėlių rasti nepavyko. Buvo išnaikintos chemikalais kaip piktžolės.
Gamtininkas piktinasi reikalavimu šienauti natūralias pievas. Jas reikėtų palikti gyvūnams.
„Mulčiavimas vienas blogiausių variantų. Jei tau nereikia žolės, jos ir nepjauk, arba pjauk nuo rugsėjo vidurio. Iki to laiko visi tos pievos, kurios tau nereikia, išbarstė sėklas, vabzdžiai, kurie ten gyveno, išsivystė, lėliukės paslėptos žemėje. Tačiau negalima mulčiuoti ir vietoje paskleisti. Biomasės daug ir prasideda puvimas. Kartais eidamas tokia pieva po metų randi išplikusias vietas, kur būna išpuvę“, – dėlioja S. Paltanavičius ir siūlo jei jau pjaunama žolė, kurios niekam nereikia, sunaudoti biokurui.