Pirmosios kregždės jau čia – Kaišiadoryse gyvena ir dirba bent du ukrainiečiai, tačiau niekas neabejoja, kad jų bus vis daugiau. Ūkininkai ir gamyklų vadovai atvirai kalba, kad plėtrai jiems trukdo vienintelis dalykas – darbuotojų stygius ir planuoja statyti bendrabučius, kuriuose gyventų atvažiavę darbininkai. Vidutinis atlyginimas regione apie 600 eurų „į rankas“.
Šių žmonių norėtų tiek stambios įmonės, tiek pavieniai ūkininkai, niekaip nerandantys darbininkų. Pačius ukrainiečius į Lietuvą gena skirtingos priežastys. Vieni bėga nuo viską niokojančio karo. Kiti tiesiog ieško geresnio gyvenimo. Tačiau jau atvažiavę neslepia, kad, jei viskas gerai klosis, jie liks čia.
Lietuva pažengusi toliau
„Lietuva technologiškai pažengusi toliau nei Ukraina. Man įdomu padirbėti svetimoje valstybėje, pasidalinti savo patirtimi, gauti naujos. Mano darbo užmokestis čia kur kas didesnis nei Ukrainoje, kur gaudavau 600 eurų per mėnesį“, – pasakoja „Gudobelė“ technologe dirbanti Inna Osaulčik.
Moteris atvažiavo iš Žytomyro, kol kas čia gyvena viena. 11 metų dirbo technologe kepykloje, vadovavo vietinio prekybos tinklo mėsos, žuvies ir duonos gamybos cechams.
„Išsiunčiau savo CV į kelias valstybes ir man paskambino lietuvių įmonės, ieškančios darbuotojų Ukrainoje, atstovai. Jie pasiūlė padirbėti technologu kepykloje. Toliau bendravome „Skype", atskridau, apsižiūrėjau ir nusprendžiau padirbėti.
Būstą specialistei nuomoja įmonė – tokia sutartis. Pasak I. Osaulčik, Lietuvoje maisto produktų kokybė kur kas aukštesnė nei jos tėvynėje.
„Jei lyginsime kainas, tai pas jus šiek tiek brangiau. Tačiau skirtumas nėra didelis. Kas kita darbo užmokestis. Nors pas mus kainos artėja prie europinių, tačiau atlyginimai didėja ne taip sparčiai“, – lygina moteris.
Žytomyre kvalifikuoto žmogaus atlyginimas iki 1000 eurų, tačiau tai greičiau išimtis. Vidurkis gali būti 600–700 eurų, priklauso nuo įmonės. Vidutinis darbo užmokestis apie 280 eurų, minimalus atlyginimas 100 eurų. Darbininkai ir specialistai masiškai važiuoja į Lenkiją, dabar ir į Lietuvą.
Pilni autobusai
„Lenkija priima visus norinčius. Darbininkų pilni autobusai iš miesto į ten važiuoja kasdien, nes ukrainiečiai jiems - pigi darbo jėga. Jei vietoje žmogus uždirba 300 eurų, Lenkijoje už tą patį darbą 600. Atskirų specialybių atstovai, pavyzdžiui, suvirintojai, gauna iki 1000 eurų“, – pasakoja technologė.
Kaišiadoryse gyvenančio 39-erių Vito Petrashchiuno gyvenimo kelias kitoks. Lietuviškas šaknis turintis žmogus, kuris dabar sparčiai mokosi lietuviškai - karo pabėgėlis iš Donecko.
Kaišiadoryse gyvena su šeima – sergančia žmona Katerina, kuri mokosi buhalterijos, prisiduria teikdama manikiūro paslaugas, ir paaugle dukra. Būstą kaip karo pabėgėliui suteikė savivaldybė. Žmogus Kaišiadoryse iš pradžių dirbo autošaltkalviu, metus mokėsi, dabar dirba Karmėlavoje, remontuoja sraigtasparnius.
„Gyvenau Gorlovkoje, kurią užėmė separatistai. Visi žinojo, kad aš už Ukrainą. Prasidėjus karui iš namų teko pasitraukti, vasarą su šeima gyvenau vasarnamyje. Po to pavyko išvažiuoti į Berdianską, kur įsidarbinau prekybos įmonėje. Padaviau prašymą, kad priimtų Lietuva“, – prisimena V. Petrashchiunas.
Vieną dieną paskambino konsulas ir pasiūlė važiuoti į Lietuvą. Kaišiadorys pakvietė vykti pas juos. Savivaldybė davė butą, žmonės ir įmonės padovanojo baldus bei buitinę techniką.
„Nesigailiu, kad patikėjau Kaišiadorių kvietimu. Į Ukrainą nebegrįšime. Jau dvejus metus mūsų dukra vaikšto į mokyklą ir mus moko lietuvių kalbos. Čia kuriame naują gyvenimą“, – pasakoja V. Petrashchiunas.
Žmogus sako, kad sprendimą pasilikti lemia ne tik ekonominės priežastys. Svarbu tai, kad nors gyvena ne prabangoje, tačiau šeima gyvena be pykčio, nėra pavojų, karo. Pavyzdžiui, šalia name, kuriame gyveno Gorlovkoje, buvo minosvaidžių pozicija.
„Armijai perdaviau visas koordinates ir armija apšaudė poziciją. Butas, kuris liko Donecke, nuomojamas. Grįžti į jį negaliu, nes esu įtrauktas į nepageidaujamų žmonių sąrašus“, – pasakoja pabėgėlis.
Jis sako, kad Lietuva jiems - ne vieta išgyventi blogus laikus, o čia jie gyvena ir įsilieja į visuomenę, nors siela liko Ukrainoje. Pabėgėlis sako, kad iki dabar bendrauja su žmonėmis, kurie liko okupuotose teritorijose.
Kalbėdamas apie kainas Vitas pabrėžia, kad kai kurie produktai čia pigesni nei Ukrainoje, tačiau kainos keičiasi neprognozuojamai.
Trūksta darbo rankų
Lietuviai savo ruožtu sako, kad jiems reikalingos darbo rankos, be kurių ėjimas į priekį sunkiai įmanomas.
„Mūsų plėtra priklausys nuo to, kaip seksis rasti darbuotojų. Jei pasiteisins kelias iš Ukrainos vežtis darbuotojus, plėtra bus greitesnė. Dovainonyse statysime bendrabutį, kuriame gyvens atvažiavę žmonės“, – pasakoja kepykloms įrangą gaminančios „Dovaina“ direktorius Petras Vėlyvis.
Bendrovei šiandien jau trūksta 10–12 darbuotojų. Suplanuota investuoti keletą milijonų eurų į naują gamybos cechą ir tada kvalifikuotų specialistų trūkumas padidės iki 20–30.
Kaišiadorių meras Vytenis Tomkus sako, kad džiaugiasi, jog priėmė ukrainiečių šeimą, kuriai pavyko sėkmingai įsilieti į bendruomenės gyvenimą.
„Jei tik būtų poreikis, mielai priimtume ir daugiau ukrainiečių. Jie greitai randa bendrą kalbą su vietiniais. Pas mus mėgino „kabintis“ ir keli Rukloje gyvenantys pabėgėliai iš tolimesnių valstybių, tačiau nesėkmingai“, – patirtimi dalinasi meras.
DELFI skelbė, kad pirmąjį šių metų mėnesį į Lietuvą atvyko 3307 žmonės – tai didžiausias skaičius per pastaruosius kelerius metus.
Tarp jų 69 proc. sudaro grįžtantys lietuviai, 31 proc. – užsieniečiai, rodo Statistikos departamento pateikti duomenys.