„Visa veikla prasidėjo todėl, nes valgyti norėjosi. Dabar tai mūsų pagrindinis užsiėmimas, kito darbo neturime“, – atvirauja menininkas.
„Kažkada turėjome darbus, amatai buvo mums tik hobis. Kuo toliau, tuo labiau klimpome į tą balą ir taip įklimpome, kad šiemet švenčiame trisdešimtą Kaziuko mugę. Aš nuo 1994 metų esu tautodailės sąjungos narys. Iš pradžių namie, virtuvėje kažką palipdydavome, tada žmona prisijungė. Visi sako – turėk mėgstamą darbą, nereikės į jį eiti, o aš juokiuosi, man šventė po šventės, aš nedirbu“, – šypsosi vyras.
Anksčiau amatininkas žiedė tik suvenyrus. Šiandien vyras pasakoja produktų gamybą, pagal tautinį paveldą, išplėtęs nuo puodynių, uzbonų, ąsočių, dubenų, puodelių iki molinių žaislų ir švilpukų.
„Gaminame praktiškai visus namų apyvokos daiktus. Savo produkcija prekiauju Lietuvos mugėse ir ne tik. Pradedant nuo Dainų šventės, nematerialaus kultūros paveldo festivalio „LAUKSNOS“, Jūros šventės, Kaziuko mugės ir įvairių miestų švenčių bei tarptautinių festivalių. Mes labai daug ir į Estiją, Latviją vežame. Pagrindinis prekybos sezonas vyksta vasarą, nes žiemą labai mažai važiuojame po muges. Darbuojamės sandėlyje, kad turėtume prekių vasaros sezonui“, – veiklos detales atskleidžia menininkas.
E. Hincas pasakoja su savo gaminiais aplankęs ir Vokietiją, Lenkiją, Latviją ir Estiją. Pasak vyro, prekyba labai priklauso nuo renginio, o neretai festivaliai būna skirti tik lankytojų dėmesiui patraukti.
„Į daugumą renginių aš vežuosi stakles, vietoje žiedžiame, taip žmonėms kyla susidomėjimas mūsų veikla. Atsiranda labai daug norinčių pabandyti šią pramogą. Ir Lietuvoje būna rimtų festivalių, kurie yra tikrai pavykę. Bendradarbiaujame su Klaipėdos etnokultūros centru, su Vilniaus tautodaile vykstame į Dainų šventę.
Dalyvavome ir Londone vykusiame lietuvių bendruomenės organizuojamame renginyje „Draugystės tiltas“. Važiavome ten su švilpynių lipdymo programa, gyvenome skautų stovykloje, palapinėse. Lietuviška dvasia ten labai jaučiasi, prie laužo visi rinkosi su tautiniais rūbais, o mes pasipuošėme linine apranga“, – patirtimi dalijasi vyras.
Pasak amatininko, dėl kalbos barjero, nedrąsiausi pirkėjai yra estai. Vyro teigimu, Estijoje žmonės yra šaltesni, rusiškai silpnai kalba, tad su jais truputį sunkiau bendrauti. Produkcija skirtingoms šalims lieka ta pati, tačiau skiriasi jų detalės ir spalvos.
„Latvijoje ir Lietuvoje žmonės drąsūs ir jiems visko reikia. Užsieniečiams siūlomi gaminiai tie patys, tik važiuojant į Estiją truputį keičiame gaminių spalvas. Estijoje pirkėjai labiau žiūri į mėlyną ir baltą spalvas, galbūt pagal vėliavą renkasi. Lietuviams ir latviams tik duok žalios spalvos glazūros gaminius. Estams žalios nereikia, jie daugiau renkasi pastelines spalvas.
Pas mus ateina pirkėjai ir nori iš karto bendrauti, pas estus kitaip – reikia per daug nepulti. Užtrunka laiko, kol jie pasižiūri, išsirenka, tada jau mane pasikviečia. Būna išsirenka gaminį, bet kai pasakome, kad kalbame tik rusiškai, padeda jį ir nueina. Estai nesideri ir nuolaidų neprašo, neretai pasitaiko, kad pasakius kainą jie dar daugiau palieka už malonų aptarnavimą“, – skirtumus tarp pirkėjų pabrėžia menininkas.
Šiemet net tris personalines parodas surengęs E. Hincas atvirauja, kad geriausias darbo įvertinimas yra patys žmonės ir jų atsiliepimai. Per tiek metų būna daug pirkėjų, kurie prisimena ir prieina. Vyras teigia visada užmezgantis labai šiltą ryšį su žmonėmis ir net po mugių juos aplankantis.
„Kai žmonės mokosi žiesti iš molio, tai siūlau padarytą gaminį arba pasiimti su savimi, arba palikti jį man ir užrašyti telefono numerį. Sakau, kai būsiu jūsų krašte, užvešiu išdegtą. Būna ir po metų nuvažiavęs paskambinu, tai žmonės labai džiaugiasi tokia dovana“, – pasakoja vyras.
Anot tautodailės sąjungos nario, prekyboje jaučiamas sumažėjimas. Daug jaunimo yra išvažiavę, o vyresnio amžiaus žmonės ateina ir grožisi, bet pirkti neturi iš ko. Pasak amatininko, prekybos vietų kainos kyla, o gaminių kainų kelti jie negalintys, nes atsiras, kas atiduos pigiau.
„Žiemą pasiteisina mūsų idėja, kad geriau dirbti sandėlyje, o ne šalti lauke. Išlaidos didelės, nes reikia mokėti už vietą, kurą, pats prekybos laikotarpis trumpas. Žmonės vakare išeina prie eglės pasivaikščioti, o ne pirkti. Mugių kainos taip pat kyla. Šiemet Jūros šventėje sumokėjome apie tris šimtus eurų už vietą prekiauti.
Žmonės dažnai sako, kad mugėse brangu, bet kai pradedame aiškinti kiek už kurą, vietą, priemones ir mokesčius sumokėjome, tada jie supranta nuo ko priklauso ta kaina. Nebūtų visų šių išlaidų, galėčiau ir perpus pigiau gaminius atiduoti“, – neslepia E. Hincas.
E. Hinco teigimu, žmonės renkasi pirkti gaminius iš menininkų ir amatininkų, nes į muges ateina pabendrauti, užmegzti ryšį, o kažkam sugedus ar įtrūkus, visada galima sugrįžti ir pakeisti į kitą.
„Į kiekvieną gaminį įdedame meilės, kad tik jį parduotume. Būna tokių dienų, kai neišeina dirbti, tai geriau ir negaminti, nes ir gaminiai negražūs išeina. Jeigu vykstu kažkur su žiedimo staklėmis, tai grįžęs namo net neprakalbu nuo to bendravimo su žmonėmis.
Pripranti prie tokio gyvenimo, nesibaigiančių renginių, nuovargis žinoma daro savo. Būna iki Talino važiuojame, 500 kilometrų į vieną pusę, pamiegame mašinoje, prekiaujame ir vėl atgal. Grįžęs žiūriu, ką pardaviau, ko nebeturiu ir ką reikia prisigaminti“, – atvirauja menininkas.
Tautinio paveldo puoselėtojas teigia nepastebintis rimtai dirbančių amatininkų skaičiaus padidėjimo. Atsiranda tik perpardavinėtojų, kurie pasiima kitų produktus ir jais prekiauja. Tačiau lietuviai nuolat kviečiami į amatų renginius, edukacijas, siekiama juos pritraukti domėtis tautiniu paveldu.
„Iš gamintojų kažko naujo ir nematyto nėra. Praktiškai eini per mugę ir su visais sveikiniesi. Lietuva skatina tautinį paveldą, kviečia į renginius, tautodailės sąjungos rūpinasi, amatų centrai atsidaro, edukaciniai centrai kuriasi“, – teigia E. Hincas.
Anot amatininko, darbuotojų samdyti tikrai nežada, nes nebeturės laiko darbuotis, reikės tik realizacija užsiimti. Jeigu vienoje šventėje prekiausi nesisekė, didelių problemų nėra, nes atlyginimų mokėti nereikia.
„Nepasisekė šis renginys, tai kitas bus geriau. Iš šio amato dabar ir gyvename, milijonų neturiu, bet duonai užtenka. Mes jau gyvename Kaziuko muge, jai ruošiamės. Kai tiek metų dirbame, jau žinome visus renginius ir juos sekame, kad tik nepražiopsotume“, – juokiasi vyras.