Beveik viską išveža į užsienį
Inkilų meistras, įmonės „Graneda“ bendrasavininkas Sigitas Gražulevičius Jurbarko rajone, Viešvilėje, inkilus gamina ištisus metus. Didžiąją dalį inkilų išvežama į užsienį, Lietuvoje lieka tik apie 10 proc. jų.
„Kitaip neišgyventume“, – pripažįsta jis.
Daugiausia rankomis sukurti inkilai keliauja į Olandiją, Angliją, Švediją ir Daniją. Tiesa, gamyboje naudojama ir speciali mašina, kurią prieš gerą dešimtmetį įsigijęs meistras pradėjo „Inkilų fabriko“ veiklą.
„Inkilus pradėjau gaminti dar dirbdamas Miškų urėdijoje, per metus reikėjo pagaminti tam tikrą kiekį inkilų. Netikėtai sužinojau, kad vienas draugas iš bankrutavusios įmonės nusipirko įrangą, tarp kurios buvo ir inkilų drožimo mašina, kuri jam buvo nereikalinga. Aš ją perpirkau ir pradėjau pats gaminti inkilus.
Vėliau kiti pradėjo ieškoti gamybos mašinos – taip mane atrado klientai užsieniečiai, kurių šiandien – didžioji dalis“, – pasakoja Sigitas.
Svajoja apie milijoną inkilų
Per dieną čia pagaminama apie 500 inkilų. Sigito tikslas – milijonas inkilų.
„Išduosiu paslaptį – turiu svajonę per visą gyvenimą pagaminti milijoną inkilų, dabar jau yra pusė“, – šypsosi jis ir priduria, kad likusią dalį tikisi pagaminti greičiau nei per 10 metų.
Šiuo metu įmonėje dirba 13 darbuotojų. Jų skaičius kinta, priklausomai nuo geresnių ar prastesnių metų. Pernai itin krito inkilų pardavimai, todėl dirbti tapo sunku.
„Pandemijos metai buvo labai geri, visi planavo daug pirkti. Logika turbūt tokia, kad žmonės nevažiavo atostogauti ir tvarkėsi sodą. Praėję metai buvo sunkesni, sumažėjo apyvartos, matyt, buvo krizė. Todėl turėjome mažiau darbuotojų, šiemet – lyg ir geriau, tai daugiau jų turime“, – užsimena inkilų meistras.
Atrado nišą
Sigito rankose – įvairiausių dydžių ir spalvų inkilai. Kaip sako, kiekvienas paukštis turi savo „namą“. Dažniausiai čia gaminami inkilai mažiesiems paukščiams – zylėms, todėl ir jų nameliai – nedideli. O lietuviai esą labiausiai mėgsta varnėnus, todėl ir perka jiems skirtus inkilus.
Populiariausi yra uoksiniai ir lentiniai inkilai. Uoksai – medžio skylė, kuri atsiranda geniui iškalus ar stuobriui išpuvus. Taigi uoksiniai inkilai atstoja natūralius gamtinius namus. Juose mielai įsikuria visi uoksuose perintys paukščiai. Šių inkilų storos ir vientisos sienelės gerai sulaiko šilumą, o tai svarbu anksti perinčioms pelėdoms, klykuolėms, zylėms. Uoksiniai inkilai ypač mėgstami baikštesnių ir retesnių mūsų sparnuočių: pelėdų, žalvarnių, kukučių, meletų, dančiasnapių ir kt.
Pašnekovo teigimu, rinkoje didelė konkurencija taro inkilų gamintojų. Juos gamina ir kinai, ir lenkai, tačiau vyras sako radęs nišą – inkilus daugiausia gamina iš beržo medienos.
„Pasirinkau beržą, su juo sunku dirbti ir jį išdžiovinti. Todėl daug kas jo nemėgsta, o dalis klientų nori beržinių inkilų“, – sako jis.
Kaip tinkamai prižiūrėti inkilus?
Pašnekovas pasidalijo patarimais, kaip tinkamai prižiūrėti inkilus. Pavyzdžiui, visų inkilų stogas – atsidaro, kad būtų galima kasmet išvalyti jų vidų. Be kita ko, teoriškai, inkilą geriausia iškelti į 3-4 metrų aukštį, tačiau pasitaiko, kad paukščiukai peri ir ant žemės pastatytuose inkiluose.
Geras inkilas – tas, kuriame paukščiai išperi sveiką ir gausią jauniklių vadą. Jis turi būti saugus, apsaugoti nuo plėšrūnų ir toks išlikti, nepriklausomai nuo oro sąlygų.
Nereikia į inkilą dėti langų ir kitų tik žmogui skirtų padailinimų.
Paukštis sukrauna viduje lizdą iš samanų, vatos. Kai išsiperi vada, paklotė lieka drėgna. Kita vada inkile „užaugina“ dar vieną sluoksnį, jis pūva, yra drėgnas, gali įsiveisti parazitų. Todėl miškininkai rekomenduoja inkilus pagaminti taip, kad būtų galima kasmet išvalyti. Kad medis nebūtų sužalotas, geriausia inkilą kabinti kabliu. Prireikus išvalyti, inkilą bus lengva nuimti.
Meistras primena: įkeldamas inkilą, žmogus įsipareigoja jį prižiūrėti. Jei žiemą pradėjai lesinti paukščius – nenustok ir lesink iki pavasario, jei iškėlei inkilą – kasmet (geriausiai ankstyvą pavasarį) jį išvalyk. Tuo pačiu reikia patikrinti, ar inkilas neprapuvo, galbūt jau laikas jį pakeisti nauju.
Be to, svarbu inkilą apsaugoti nuo plėšrūnų: kačių, kiaunių, audinių, didžiųjų genių ir varninių paukščių. Galima skardinti dalį medžio kamieno, kelti inkilus į dygliuotąją gudobelę ar panašius medžius.
Patariama nekabinti inkilų ten, kur juos koštų vėjas, o landa turėtų būti nukreipta į Rytus-Pietus.