Atlyginimo nepakako
„Entuziazmo moksliniam darbui turėjome daug, tam skyrėme nemažai laiko, tačiau šioje srityje uždirbami pinigai per maži, ypač – kai šeimoje auga du mažamečiai vaikai. Buvome priversti ieškotis kito darbo. Žinoma, traukė ir gamta, bet iš esmės rinktis kaimą buvo praktiškas sprendimas. Beje, nuo gamtos niekada nebuvome atitrūkę – abu su žmona krimtome gamtos mokslus, šia tema apsigynėme disertacijas. Pastaruoju metu vykdžiau tyrimus aplinkotyros srityje – žemėje, ore, vandenyje. Be abejo, įgytos žinios ūkyje labai praverčia – padeda suprasti, kas vyksta augalui jam augant, vystantis“, – pasakoja M. Klepeckas, rašoma pranešime.
Jaunieji ūkininkai įsikūrė greta Martyno tėvų, brolio šeimos ūkių. Šeima apsisprendė auginti žirnius ir pupas. „Kodėl pasirinkome ankštines daržoves? Čia jau teko atidėti į šalį mokslinę patirtį ir remtis verslo logika. Viską susidėliojome į buhalterinę lentelę ir žiūrėjome – ką auginti, kad apsimokėtų, kad nebankrutuotume. Pasinaudojau ir jaunajam ūkininkui skiriama parama“, – dėsto pašnekovas.
Auginti ir realizuoti nesudėtinga
Šiuo metu šeima dirba apie 60 ha žemės. M. Klepecko teigimu, tiek pupų, tiek žirnių auginimo technologija labai panaši, svarbu nepamiršti sėjomainos: „Galbūt ateityje pasirinksime ir kitas ankštines daržoves, jei tik bus toks poreikis. Žemės ūkio versle reikia būti dinamiškam, žiūrėti, ką galima nesunkiai realizuoti, kas aktualu žmonėms“.
Klepeckų ūkyje auginamos ankštinės daržovės – tiek pupos, tiek žirniai – yra maistinės. Vos nukūlus jos džiovinamos, ūkininkai turi įsirengę bokštus saugojimui, kur nuimtas derlius laukia palankių kainų.
„Galėtume auginti ir vadinamuosius žalius žirnius, tik tam reikėtų daugiau pastangų ir technikos: atskiro kombaino, šaldytuvų. Įsitikinome, kad šią produkciją sudėtingiau realizuoti bei saugoti – vos nuėmus derlių, žirnius reikia užšaldyti, kad būtų švieži. Vis dėlto, jei būtų paklausa, užauginti žalių žirnių esame pajėgus“, – aiškina pašnekovas.
Pasak jo, maistui skirtų ankštinių kultūrų derliaus panaudojimo sričių yra labai daug ir įvairių – tiek pupos, tiek žirniai pristatomi į parduotuves, pupos – į baltymų fabriką, kur naudojamos maisto papildams gaminti. Nėra problemų ir su produkcijos realizavimu, nors kiti daržovių augintojai dėl to skundžiasi.
Dar vienas iš ankštinių kultūrų auginimo privalumų – jų nereikia tręšti, šie augalai patys kaupia azotą, todėl ir kiti ūkininkai sėja jas tam, kad pagerintų dirvožemį, prisotintų jį azotu.
Kokia žemė ir kokios sąlygos reikalingos?
Norintiems įkurti ankštinių daržovių ūkį, Martynas turi keletą patarimų. Joms auginti netinka smėlis, bet puikiai tinka ir molis, ir durpės. Nors ūkininkų turimos žemės našumo balas nėra didelis, ji puikiai tinka ankštinėms kultūroms.
Augalų priežiūra nėra sudėtinga, pavasarį jos pasėjamos, vasarą augalai purškiami insekticidais nuo vabalų bei piktžolių, rudenį juos tenka nukulti ir suvežti saugojimui. Žiemą lieka pasiremontuoti techniką, pastatus. Kol kas Martynas su ūkiu susitvarko pats, žmonai Kamilei tenka dviejų mažamečių vaikų priežiūra.
Pasak M. Klepecko, ankštinių kultūrų derliui labiausiai kenkia du dalykai: vabalai ir netinkamos oro sąlygos: „Tokio ploto, kokį turime, nepalaistysi. Tenka kliautis gamta. Didžiausias pavojus šias kultūras auginantiems ūkininkams – sausra bei krušos. Ankštiniai augalai sultingi, sausra juos greitai išdžiovina. Dar labai svarbu apsaugoti derlių nuo vabalų. Stiprių chemikalų Lietuvoje kol kas nėra, tenka gintis nuo silpnesniais. Vabalai ankštines kultūras puola kasmet, tenka purkšti augalus keletą kartų per sezoną, kitaip neišsisuksi“.
Ūkininkas apgailestauja, jog dėl šiųmetės sausros ankštinių kultūrų derlius mažesnis nei ankstesniais metais. „Pernai iš hektaro prikūlėme po 5–6 tonas, šiemet – dvigubai mažiau. Pasisekė bent tiek, kad negavome krušos, kuri niekais pavertė dalį kitų ūkininkų laukų“, – pabrėžia M. Klepeckas.