Galima vandens pirkti parduotuvėse, užsisakyti vandentiekio įmonėse cisternas, bet geriausia išeitis – individualus vandens gręžinys, iš kurio vanduo visada pasiekiamas.
Vis daugiau individualių valdų savininkų užsako ir registruoja giluminius gręžinius. Lietuvos geologijos tarnybos Kietųjų naudingųjų iškasenų ir Registro skyriaus vyriausioji specialistė Reda Reipšleger informavo, kad 2016 metais individualiose valdose buvo įregistruota 1277 vandens gavybos gręžiniai, 2017 metais – 1287, 2018 metais – 1312, o vien per keturis šių metų mėnesius – 646, nors gręžiniai atliekami buvo atlikti tik porą mėnesių, nuo pavasario, jau ištirpus sniegui. Taigi, individualių gręžinių užsakymų gausėja beveik geometrine progresija, rašoma pranešime.
Kaina skiriasi dvigubai
„Užsakymų turime nuo 2018 metų vasaros, – teigia vandens gręžinius Kauno ir Vilniaus apskrityse atliekančios UAB „KŽ gręžiniai“ direktorius Gintaras Ilgas.
Jo teigimu, priklausomai nuo grunto ir gylio, gręžinys įprastai atliekamas ir sutvarkomas per 2–3 dienas. Atlikus gręžinį, įleidžiamas siurblys, vanduo išvalomas nuo smėlio ir nutiesiamas vandentiekio vamzdis iki vandens naudojimo vietoss. Už metrą gręžinio normaliame grunte užsakovas moka apie 30 eurų. Taigi, 50 metrų gręžinys kainuoja apie 1500 eurų. Tačiau Šiaurės Lietuvoje, kur yra daugiau kietų uolienų – gipso, dolomito, akmenų – gręžti reikia ilgiau ir tai kainuoja bent dvigubai brangiau, apie 60 eurų už metrą. Gręžinio kaina skaičiuojama įskaitant ir vandens siurblio kainą. Šis įrenginys, priklausomai nuo pasirinkimo, kainuoja 500–1500 eurų. Vadinasi, nuosavas vandentiekis užsakovui kainuos iki 5 tūkst. eurų, bet gali būti ir brangesnis, jei teks gręžti 100–150 metrų ar į kietą gruntą.
Sužino Geologijos tarnyboje
Pasak G. Ilgo, gavus užsakymą, pirmiausia kreipiamasi informacijos į Geologijos tarnybą, kur yra giluminių vandens telkinių žemėlapis. Gėlo vandens telkiniai Lietuvoje yra išsidėstę baseinais, savotiškais požeminiais ežerais, todėl vandens yra beveik visur, bet skirtingame gylyje. Geologijos tarnyboje yra ir grunto sluoksnių žemėlapis.
Kai kurios panašios informacijos iš anksto galėtų pasirinkti ir pats gręžinio užsakovas. Bet svarbiausia – įsivertinti, ar turėti nuosavą vandentiekį bus racionalu ir ar jis netaps bėda, investavus kelis tūkstančius eurų.
Hidrogeologas Sigitas Rinkevičius teigia, jog dar prieš užsakant gręžinį valdos savininkui svarbiausia yra numatyti, ar vanduo bus tinkamas maistui, ar tik techninėms ir ūkinėms reikmėms, nors daržams laistyti, anot jo, labiausiai tinka ir pigiausia naudoti lietaus vandenį, kurio prisikaupti galima specialiai įrengtose cisternoje.
Giluminio vandens kokybė, anot jo, įprastai yra gerokai aukštesnė ir už pirkto parduotuvėje, ir pasemto iš šulinio, ir gauto iš paviršinių gręžinių. Prieš užsakant gręžinį, visada pravartu įvertinti, ar netoliese nėra intensyvios žemdirbystės, ar nebūta fermų, pesticidų sandėlių, nes iš tokių objektų užterštas vanduo patenka į gruntą, o gruntas vandenį valo labai ilgai. Verta laboratorijoje nustatyti ir pas kaimynus esančių šulinių vandens užterštumą. „Nekils daug abejonių dėl vandens kokybės miško vietovėje, kitaip nei netoli gyvenviečių, kur vanduo gali būti užterštas nitratais – ne paslaptis, kad gyvenvietėse esama ir nelegalios kanalizacijos, kurioje besikaupiančių teršalų niekas nevalo“, – perspėja S. Rinkevičius.
Vandens užterštumu verta pasidomėti ir Geologijos tarnybos fonduose – gal apylinkėse jau yra atliktų ir ištirtų gręžinių.
Svarbu įteisinti ir registruoti
Apsisprendus užsakyti gręžinį, užsakovui svarbu pasidomėti, ar paslaugos teikėjas, į kurį kreipiamasi, turi vandens gręžinių veiklos licenciją, nes pasitaiko, kad atlikto gręžinio, už kurį jau sumokėta, vėliau neįmanoma nei įregistruoti, nei į teisinti.
Kiekvienas gręžinys turi būti įregistruotas Geologijos tarnyboje. Kai laboratorija nustato, kad vanduo yra tinkamas naudoti, užsakovui įteikiamas gręžinio vandens naudotojo pasas.
Kitas lazdos galas
Kai vanduo liejasi laisvai, iškyla kanalizacijos problema. „Kai vandenį naudojame, jį reikia kažkur išpilti, bet išpilame juk užterštą vandenį, – sako Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius.
Anot jo, yra du būdai užterštam vandeniui išpilti. Pirmasis vadinamosios septinės duobės, kurios dažnai iškasamos žvyringame, smėlingame grunte, kai iškasami keli rentiniai ir vanduo persipila iš vieno į kitą ir galų gale visas užterštas vanduo susigeria į žemę. Tai didžiulis taršos šaltinis.
Mažesnė bėda – pastatyti individualūs mažo galingumo vandens valymo įrenginiai. Jie, kai eksploatuojami teisingai, vandenį išvalo neblogai, išskyrus azotą ir fosforą.
„Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybė, kurioje giluminio vandens yra beveik visur – kur kasi, ten atrasi, – sako B. Miežutavičius. – Tai kartu ir bėda, nes neišplėtoti centralizuoto vandens tiekimo tinklai, o individualios statybos sparčiai auga, sklypai dalijami be infrastruktūros, todėl gausėja individualių gręžinių.“
Pasak asociacijos vadovo, kiekvienas gręžinys, kai eksploatuojamas neteisingai, yra ir giluminio vandens taršos šaltinis.