„Aš pats nedidelis, todėl ir gyvūnai maži, o nauda didelė“, – šmaikštavo Ringaudų seniūnijos Virbališkių kaimo gyventojas. Nedidelis ir pats Jono ūkis – 50 galvų, jei priskaičiuosi šunis ir kates. Bet ir toks mažųjų augintinių skaičius leidžia sėkmingai ir pelningai verstis.
Kvepiančio ožio nesutiko
Ūkininkas ožkas laiko daugiau nei 30 metų. Jis yra įsitikinęs, kad jų pienas sveikas bei naudingas ir vaikams, ir bet kokio amžiaus žmonėms. „Visada žiūriu į sveikumą, tarkime, jogurto neskaninu priedais ir neilginu galiojimo termino. Jį gaminu specialiame įtaise su natūraliomis jogurto bakterijomis“, – teigė J.Gricius.
Pievose Virbališkių kaime dabar mekena 30 ožkų, 12 iš jų – melžiamos.
Ožkų priežiūra užima daug laiko, plėsti ūkį ar imtis dar papildomos veiklos (tarkime, laikyti bičių, kurių medus puikiai dera prie balto varškės sūrio) ūkininkas neketina. Nors visos raguotosios turi vardus, jų šeimininkas nesistengia įsiminti, visas ožkas šaukia Ciba ir jos atsiliepia.
Bandai išlaikyti J. Gricius augina Zaneno ir Prancūzijos Alpių veislės ožius. Jų šalia melžiamų ožkų nelaiko nei ganykloje, nei tvarte.
Ar gera ožka, ypač produktyvumo atžvilgiu, anot pašnekovo, gali spręsti tik tada, kai ji sulaukia 5 metų: dviejų metų ožkos paprastai kergiamos, o atsivedusios 3-ąją palikuonių vadą paprastai duoda daugiausia pieno.
Sėkmės paslaptis – perdirbimas
Didžiausias darbymetis ir geriausias laikas mažame ūkyje trunka nuo gegužės iki lapkričio – kol lauke auga žolė. Iš pieningiausių ožkų per dieną primelžiama po 6 l pieno.
Mažo ūkio sėkmės paslaptis – perdirbimas. J. Gricius parduoda ne tik pieną, bet ir gamina 5 rūšių sūrius bei jogurtą.
Pasak ūkininko, išeiga priklauso nuo gamintojo, baltymų kiekio piene ir pasirinkto produkto. Tarkime, iš 6 l pieno galima pagaminti 600–700 g sveriantį baltą varškės sūrį.
J. Gricius prekiauja iš namų. Vasarą iš anksto užsisakyti nereikia, galima į Virbališkių kaimą atvykti be išankstinio įspėjimo.
„Klientus atsirenku rudeniop“, – juokavo Jonas ir patikslino, kad šaltuoju metų laiku geriau paskambinti, kad nereikėtų važiuoti be reikalo.
Šmaikštus šeimininkas ir produktus vadina šmaikščiai: ilgai brandintą sūrį – „Jono banda“, o 1,5 mėn. brandinimo – „Ožkos spira“. Šį kviečia ragauti ir siūlo pjaustyti nedideliais gabaliukais. Pasiteiravus, kodėl mažais, atšauna: „Jei nepatiks, kad galėtumėte nemačiom išspjauti.“
Kiekvienas gaminys turi savo receptą, jų Jonas neslepia: „Jie – tradiciniai, nėra laiko pačiam padaryti ką nors kitaip. Užsiimti kūryba ir ką nors atrasti nėra lengva, pabandykite atrasti dviratį ar automobilį. Baltą varškės sūrį mane išmokė gaminti mama. Tiesa, kiekvieno gamintojo pagal tą patį receptą suslėgtas sūris skirsis skoniu, juk ir šeimininkės iš tų pačių produktų išverda skirtingus barščius.“
„Šį sūrį (baltą varškės – aut. past.) reikėtų pjauti kaip lašinius ir valgyti. Feta tinka į salotas ir troškinius. Tepamas sūrelis labai tinka ant džiūvėsėlio ar nesaldaus sausainio, jis skaniausias, kai kabini pagaliuku. Manau, kad gamintojai vartotojams turėtų paaiškinti, ką su kuo geriausiai derinti. Tuomet geriausiai atsiskleidžia skonis, juk ne veltui mandresni sūriai ragaujami su geru vynu. Kas nori degustuoti sūrius, lai atsiveža vyno. Nesu aukštesnio pilotažo specialistas, kad galėčiau parinkti vyną, bijau suklysti, tai – subtilesnis skonio reikalas“, – aiškino vyriškis.
Kiek kainuoja ožkų pieno sūrio degustacija pas J. Gricių? „Kaina priklauso nuo to, kiek suvalgoma. 10 žmonių ši pramoga kainavo 58 eurus, kartą buvo dar mažiau degustuotojų, o kainavo daugiau. Limito nėra, jei svečiai paprašo dar atnešti patikusio sūrio, nešu ir pridedu prie sąskaitos“, – sako Jonas.
Rengti standartinių degustacijų už iš anksto nustatytą kainą jis neketina, nes tada reikėtų plėsti frontą, o dabar, anot pašnekovo, jo užtenka.
Poniukus vadina aukšto intelekto gyvūnais
Kas iš augintinių labiau patinka pačiam šeimininkui? „Patinka ir poniukai, ir ožkos. Pirmieji yra aukšto intelekto gyvūnai, o ožkos yra ožkos. Jų intelektas skiriasi kaip diena ir naktis. Ožkos yra gudrios, be to, jos turi privalumų – duoda pieno.“
Paklaustas, kuo pasireiškia ožkų gudrumas, ūkio savininkas aiškino: „Jei pas savo augintines ateinu su duonos pluta kišenėje, jos ne tik supranta, kad kai ką turiu, bet ir sugeba susirasti. Jei ožka jaučia, kad atnešei ką nors skanaus, ji nebėgios, bus miela ir gera, sekios iš paskos. Gavusi plutą ji vėl tampa mandra, prieraišumas išgaruoja.“
J. Griciaus ūkyje galima ne tik įsigyti ožkų pieno produktų ar juos degustuoti vietoje, bet ir papramogauti su poniukais.
Šie maži arkliukai tinka net 2 metų vaikučiams. „Aišku, man kartais baisoka, bet dažniausiai tėvai nori tik nufotografuoti neva jojančią atžalą. Pajodinėjus pasiūlau ko nors iš ožkų serijos“, – pasakojo Jonas.
Vaikams edukacinių programėlių vyras neberengia. „Kartą bandžiau, bet kai atvažiavo grupės po 40 vaikų, po kelių valandų pamaniau, kad man prireiks psichologo pagalbos. Man per sunku žiūrėti, kaip žmonės elgiasi su gyvūnais, kaip reaguoja.
Tiksliau, kaip mamos ir tėčiai nereaguoja, kai vaikas kiša pirštus arkliui į nasrus. Jei vaikas neturi savisaugos instinkto, tėvams jis privalus“, – motyvavo savo apsisprendimą ūkininkas.
Daugiausia lankytojų sulaukia vasarą, o žiemą būna mažiau atsitiktinių, atklystančių tik dėl nuotraukų. Žiemą atvažiuoja tie, kurie per vasarą jau būna išmokę joti. „Tiesa, pas mane nėra rimtų sąlygų mokytis, tai labiau pramoga. Jei nėra pusnių ir šaltis nedidelis, ji smagi ir žiemą“, – tikino J. Gricius.
Ringaudų sen. ūkininkas savo poniukų nekinko į rogutes ar vežimaičius. „Geriau žmogų lavinti, nei išnaudoti gyvūną. Aišku, galima prigalvoti visko, kitur ir arklius valgo“, – nukirto žodžio kišenėje neieškantis pašnekovas.
Gyvuliukų pašarus gadina katinas
Nors vasara šiemet žemdirbiams nėra labai palanki, savo 50 galvų bandai J. Gricius jau spėjo paruošti užtektinai pašarų žiemai – padžiovintą žolę suko į ritinius ir juos apvyniojo plėvele.
Anot pašnekovo, tai – patikima technologija, iš 100 ritinių niekais nueina tik 1. Pažeidus plėvelę, lietus ar sniegas permerkia tik kelis viršutinius sluoksnius, o giliau esantis pašaras nesugenda.
Anot ūkininko, ožkos goduliu neserga, jos šieno ėda tiek, kiek joms reikia. Kai kuriems storuliams poniukams reikia riboti racioną: „Va jie tai tikrai ėdrūs. Kai užsiaugina per daug svorio, kenčia kojų sąnariai.“ Ir ožkų, ir poniukų racioną sudaro žolė arba šienas, vanduo ir druska. „Jokių papildų ar grūdų neduodu dėl paprastos priežasties.
Man patinka tai, kas natūralu, neskatinu ožkų produktyvumo, pieno užtenka tiek, kiek jos duoda. Poniukams per daug ir to, ką gauna, nes jie nedirba“, – sakė Lietuvos mažųjų žirgų augintojų asociacijos vadovas.