„Kai išvažiuoju į miestą reikalų tvarkyti, tai grįžtu labai pavargusi. Niekada nepasigailėjau, kad išbėgau iš miesto. Jei mane išgrūstų atgal, jausčiausi kaip ištremta į Sibirą“, - po dvidešimtmečio ūkininkaujant Širvintų rajone, Griciūnuose, prisipažįsta buvusi vilnietė.
Nors D. Ėmužytė užaugo Vilniuje, jos širdyje visada kirbėjo mintis persikelti į kaimą. Kai tik moters šeimai pavyko atgauti žemę, ji, nesvarsčiusi, susikrovė daiktus, ant rankų pasiėmė vos mėnesio sulaukusį sūnų ir pasinėrė į jos gyvenimą pakeitusią intrigą.
Į tvartą name su žibaline lempa
„Kai atvykau čia buvo tuščias laukas, žolė daug metų nešienauta, usnys buvo tokios, kad per jas nesimatė kur kalnelis, kur pakalnė. Kai pirmą kartą žolę šienavome, per pūkus traktoriaus nesimatė. Sodyboje buvo suręstas namelis ir jame tik vienas apšildytas kambariukas. Elektros nebuvo“, - aprodydama savo valdas pasakojo moteris.
Pats pirmas darbas, kurį nusprendė atlikti D. Ėmužytė, - palei keliuką, vedantį į namus, prisodinti liepų. Tiesa, dabar nei vienos nematyti: jas nugraužė ūkininkės augintinės. Vėliau moteris išsikasė prūdą. Vėliau pasistatytas namas, tvartas.
„Pirmuosius gyvulius laikiau namo gale įrengtame tvartuke. Kadangi elektros neturėjau, pasiskolinau iš kaimynų žibalinių lempų ir taip eidavau į tvartą“, - prisiminė ūkininkė.
Kadangi D. Ėmužytė pagal išsilavinimą yra biologė, ji pradėjo mąstyti, į kokį ūkį jai pasinerti. Moteris visada norėjo užsiimti gyvulininkyste. Žemės, kurios atiteko į moters rankas, buvo nederlingos ir ji suprato, kad reikia rinktis tarp avių arba ožkų ūkio.
„Pagalvojau matematiškai: iš ožkos – ir pienas, ir mėsa, ir kailiai, o iš avies tik vilna ir mėsa, bet vilna tais laikais ir tai nebuvo daug kam reikalinga. Tai tikrai neprašoviau pasirinkdama ožkas, - įsitikinusi ūkininkė. - Žinoma, su ožkomis yra sunkiau, nes reikia ne tik šerti, bet ir melžti. Su avimis paprasčiau – paleidai, porą kartų į metus nukirpai ir baigta“.
Paklausta, ar nebuvo sunku be vyriškos rankos pradėti ūkį, moteris teigė baimių nejutusi, tačiau ir lengva nebuvo. Ūkininkė prisimena, kai supratusi, kad iš tiesų nemoka melžti, jos akyse tryško ašaros.
Kaip pasakojo moteris, kelias, kol ji galėjo šiek tiek atsipūsti, buvo ilgas ir nuobodus.
Rizikuoja savo kailiu
Geriau ūkininkė teigė pasijutusi tik tuomet, kai ūkininkai pradėjo gauti Europos Sąjungos paramą ne tik ruošiant žaliavą, bet ir perdirbant produkciją (nuo 2007 m. - red.), kartu jiems buvo leista patiems pardavinėti savo produkciją. Mat, D. Ėmužytė siūlo daugiau nei 50 rūšių ožkų sūrius.
„Iki tol buvo kova už būvį ir tik užsispyrimas leido išgyventi“, - savo istorija dalijosi moteris.
Moteris prisiminė, kai ne kartą buvo atmestos jos paraiškos dėl paramos, nes niekas netikėjo, kad ožkų ūkis gali tapti verslu.
Moteris ekologiškame ūkyje augina apie 500 liesapienių, čekų baltųjų ožkų.
Netoli ūkininkės gyvenamojo namo įrengtas gamybos cechas, kuriame iš pieno gaminami ožkų sūriai. Cecho įrengimas moteriai kainavo apie 0,5 mln. Lt, dar apie 200 tūkst. Lt teko sumokėti už įrangą.
„Kadangi yra galimybė gauti paramą, aš ir pradžių skolinuosi ir iš skolinto kapitalo darau investicijas. Tada atidavinėju skolas, bet jau turiu daiktą. Jei būčiau taupiusi cechui, tai iki gyvenimo galo tikriausiai būčiau nesutaupius, - kalbėjo pašnekovė. - Kiti ūkininkai sako, kad iš principo nesiskolina. Aš sau to leisti negaliu. Reikia visada rizikuoti, kad eitum į priekį. Ir dabar turiu planų pasistatyti svečių namus su krautuvėle, kad galėčiau realizuoti savo produkciją. Bet be skolintų pinigų to nepadarysiu“.
Paklausta, kaip į ūkininkės norą pasiskolinti žiūrėjo bankai, D. Ėmužytė teigė, kad iš pradžių buvo labai sunku, tačiau parodžius investicijų rezultatus, pasidarė lengviau.
Kasmet bent po vieną naują receptą
Didelių investicijų pareikalavusiame ceche šiuo metu gaminama apie 56 rūšių ožkų sūrių. Receptus ūkininkė paveldėjo iš savo mamos ir močiutės. Dalis – sugalvoti pačios. O dar kitus pasufleruoja patys pirkėjai.
„Kiekvienais metais kokią naują rūšį sugalvoju, nes žmonės ateina ir klausia, o ką šiandien turite naujo, - sakė D. Ėmužytė. - Dabar daug žmonės keliauja, tai būna, kad kur nors paragauja kokio sūrio, išsiklausinėju ir bandau pati padaryti“.
Savo produkcija ūkininkė pati prekiauja turgavietėse, taip pat parduoda mažoms parduotuvėms.
Plėstis nebenori
Ūkininkaujanti moteris prisipažino plėsti savo ožkų skaičiaus stipriai nebeplanuojanti. Visų pirma, ji nori išvengti dideliuose ūkiuose kylančios gyvulių ligų rizikos. Be to, apie plėtrą pagalvoti neleidžia ir darbuotojų trūkumas.
„Sau galiu krūvį užsikrauti ant pečių, bet sunku su pagalbininkais. Kaime visi įpratę gyventi iš pašalpų. Vasarą sulaukiu pagalbos iš mokinių, kurie atostogauja, nes suaugusius sunku prisikalbinti. Reikėtų melžėjos, bet pačiai tenka pasirūpinti 300 ožkų“, - pasakojo ūkininkė.
Neplanuojanti smarkiai savo ūkio plėsti buvusi vilnietė teigė atsargiai žiūrinti ir į galimybę savo produkciją eksportuoti į užsienį. Moteris tikina, kad ir toliau nori, jog pagrindinė rinka liktų Lietuva.
Be pieno ir sūrio savo pirkėjams D. Ėmužytė siūlo ir ožkų mėsos. Dėl didėjančios paklausos moteris jau įsigijo mėsinių ožiukų, o ateityje planuoja dar ir mėsinių ožkų išsiauginti, kad turėtų atskirą bandą.
Neišmeta moteris ir paskerdus gyvulius likusių kailių. Kol kas moteris siuvasi sau kailinius, bet ateityje planuoja naują verslą, susijusį su ožkų oda.
„Kol kas kaupiame, o paskui žiūrėsime, ką darysime. Jau esu kai ką sugalvojusi, po kokių penkerių metų tai tikrai jau kažką darysiu“, - žadėjo moteris.
Dovanoja sau gamtos džiaugsmus
D. Ėmužytė tiesiog trykšta meile gamtai. Per beveik dešimtmetį moteris puikiai perprato ožkų charakterį.
Ūkininkė pripažįsta – ožkų charakteris sudėtingas. Jos aikštingos, užsispyrusios, didelės mušeikos. Dėl kovų kartais tenka net atsisveikinti su kai kurių ožkų gyvybe.
„Be to, jos labai didelės gurmanės. Jei jau patenka į daržą ar sodą, nieko nelieka. Joms reikia būtinai visko paragauti. Kažkada jas nusekiau į mišką pažiūrėti, ką jos valgo. Tai viską – nuo medžio tošies iki grybų“, - kalbėjo moteris.
Pasak ūkininkės, ožkos pasižymi ir kerštingumu.
„Jei nesupranta, kuo nusikalto, o tu jas subari, tai gali iki gyvenimo pabaigos prisiminti ir ignoruoti šeimininką“, - gyvulių charakterį apibūdino moteris.
Taip pat D. Ėmužytė primena, kad iš tiesų ožkos yra laisvę mėgstantys gyvūnai, todėl ožkos pririšimas jai – tarsi karimas.
Griciūnuose įsikūrusiame ekologiniame ūkyje galima sutikti ne tik ožkų.
„Visą laiką buvau įnikusi į ūkio reikalus, bet atėjo laikas, kai supratau, kad reikia sau širdžiai kažką malonaus padaryti“, - prisipažino ūkininkė.
Per Kalėdas moteris pasidovanojo baltų triušių. Dar kita proga – balandžių. O šiemet ūkyje apsigyveno eržilas.
Ūkininkės sodybą puošia ir savo uodegas išskleidžiantys povai. Jie taip pat buvo moters dovana sau.
„Čia gamta, kiemas, paukščiai. Mar reikia erdvės, laisvės. Jau jaučiuosi suožkėjusi“, - šmaikštavo ūkininkė.