Grįžo iš emigracijos
Neįprasto verslo idėja jiems gimė gyvenant užsienyje.
„Buvome emigravę į Norvegiją, kur įvyko pagrindiniai mitybos pokyčiai, atsisakėme karvės pieno. Tačiau skonio receptoriams jo labai trūko. Tuo metu augalinio pieno pakaitalų buvo labai mažai, 2016 m. buvo sunku jų gauti, išskyrus didžiausias parduotuves.
Norvegijoje juos atradome ir labai pamėgome. Tapo aišku, kad tai mums – niša verslui. Planavome grįžti į Lietuvą ir pradėti savo verslą, tik dar nežinojome, kokios veiklos imsimės. Tai buvo atsakymas“, – pasakoja 32-ejų Gaudas.
2018 m. jiedu grįžo į Gaudo tėviškę, Vadžgirio miestelį, kur prasidėjo avižų gėrimo gamybos „Ūkis tyras“ veikla.
„Tų pačių metų rudenį jau galiausiai apsisprendėme, kad dirbsime su augaliniu pieno pakaitalu. Tik dar nežinojome, kad tai bus avižos, iš pradžių galvojome apie kitas kultūras“, – tęsia jis.
Sunkumai užgriuvo vienas po kito
Giedraičiai čia išsinuomojo buvusios mokyklos patalpas. Naudodami asmenines santaupas ir paramą verslui kaimo vietovėse jas įsikūrė, pirko įrangą. Jaunas verslininkas pripažįsta, kad nuo pat pradžių buvo nemažai iššūkių. Pirmiausia koją kišo pandemija.
„Su statybų įmone buvome sutarę, kad mums įrengs patalpas. Deja, kai atėjo metas remontui, jie nebegalėjo mums padėti, o kainos buvo tokios, kad būtume negalėję įpirkti. Neturėdamas absoliučiai jokių žinių apie statybas privalėjau tragiškos būklės patalpas įkurti taip, kad atitiktume Maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) reikalavimus“, – pasakoja per metus patalpas dviese su žmona įsirengęs Gaudas.
Be kita ko, nebuvo lengva įsigyti ir įrangą, skirtą avižų perdirbimui. Beveik trejus metus užtruko vien tik išsiaiškinti technologiją.
„Mums padėjo Kauno technologijos universiteto technologai, maisto institutas, pavienės įmonės, iš kurių pirkome įrangą ir kurios turėjo savo maisto technologus, taip pat Švedijos įmonė, kuri dirba su didžiaisiais pasauliniais avižų pieno gamintojais. Galų gale mums pavyko išgvildenti technologiją“, – prisimena vyras.
Visą nelengvą procesą jis prilygino dviračio sukūrimui.
„Galima nusipirkti dviratį parduotuvėje ir būti tikras, kad su juo važiuosi. Mes pinigų neturėjome, todėl išsiaiškinę technologiją bandėme įrangą susidurti iš įrenginių, skirtų skirtingiems maisto produktams apdirbti, kas turėtų mums pasiteisinti. Ir mums pavyko.
Žinoma, jei pats pagaminčiau dviratį, būtų sunku su juo važiuoti, taip ir su ta įranga mums yra sunku dirbti, tai atima daug laiko ir jėgų, elektros sąnaudų, bet dirbti išeina. Po truputį darbas lengvėja, atsidaro galimybių įsigyti papildomų įrenginių, kurie palengvina darbą“, – džiaugiasi jaunasis verslininkas.
Prieš metus šeima gavo VMVT leidimą verstis šia veikla. Šiuo metu jiedu dirba su mažomis parduotuvėlėmis ir ūkininkų turgeliuose.
„Kai pradėjome dirbti, tuo metu Lietuvoje avižų gėrimo gamintojų nebuvo, vėliau atsirado mūsų konkurentai, tačiau jie šiandien savo veiklą jau sustabdė ir Lietuvoje nebeplanuoja gaminti“, – pažymi Gaudas.
Pernai jauną verslą užklupo ne viena krizė: iš pradžių prasidėjo karas, tada atėjo milžiniška infliacija. Tuo metu reikėjo ieškoti sprendimų, kaip išgyventi.
„Labai krito pirkimai, o savikaina beprotiškai augo. Pernai rugsėjį mūsų su žmona ir ketverių metų vaiku viso mėnesio grynasis pelnas buvo vos 30 eurų. Buvo toks šokas, kad matėme tik bankrotą. Tačiau radome sprendimą – apsisprendėme vykdyti prekybą patys – važinėjome į ūkininkų turgelius ir muges“, – prisimena pašnekovas.
Teko jaukintis klientus
Teko jaukintis vietinius klientus, mat tik nedaugelis žinojo apie šeimos gaminamą avižų gėrimą ir jo paskirtį.
„Per tris mėnesius prisijaukinome klientų, buvo labai sunku, nes jei žmogus atvažiuoja su duona, visi pro šalį einantys žino, kad čia duona. O jei žmogus atvažiuoja su kažkokiu keistu skysčiu buteliuke, ant kurio parašyta „avižų gėrimas“, dauguma galvoja, kad tai avižų raugas, kiti galvoja, kad kažkoks avižų kisielius.
Žmonės klausdavo, kaip jį vartoti. Atsakymas paprastas – viskam, kaip ir karvės pieną: į kavą, suplakti pieno putai, kakavai, kepiniams, gerti šiltą ar šaltą.
Reikėjo visus šaukti ir kviesti, aiškinti ir prisistatyti. Po trijų mėnesių, sausį, kuris prekybininkams paprastai būna blogiausias mėnuo metuose, pas mus „sprogo“ pirkimai. Šiandien su šypsena žiūrime į rytojų ir džiaugiamės, kad pradedame stotis ant kojų“, – sako Gaudas.
Vis dėlto, jei jaunieji verslininkai nevažiuotų į turgelius, šiandien išsilaikyti dar nepavyktų.
Vyras pastebi, kad Lietuvoje alternatyva karvės pienui itin populiarėja.
„Kai dar gyvenome užsienyje, namo grįždavome vieną arba du kartus per metus, pastebėdavome šių produktų atsiradimą lentynose. Vieną sykį labai nustebome, kad net tris augalinio pieno variantus radome Jurbarke, po pusmečio buvo jau dešimt, dar po kurio laiko – radome keliolika. Buvome teisūs, tai – pasiteisinusi niša“, – mano vyras.
„Mes nepavėlavome. Jei kuri produktą, yra stimulas ir meilė, tai – užkoduota sėkmė“, – šypsosi jis.
Stipriai paveikė sveikatą
Vis dėlto ši meilė darbui turi ir neigiamų pasekmių, ypač sveikatai. Sutuoktiniai dirba ilgas darbo valandas beveik be išeiginių, todėl jau svarsto apie pirmą samdomą darbuotoją.
„Jaučiame neigiamą poveikį sveikatai, trūksta laiko su šeima ir vaiku. Tai paliečia asmeninius santykius. Tačiau sėkmingo augimo dėka galime galvoti apie etatų kūrimą.
16 val. per parą buvo įprasta darbo diena, kartais dirbdavau ir iki 20 val. per parą be laisvadienių. Tai labai stipriai paveikė sveikatą, teko pagulėti ligoninėje“, – pripažįsta Gaudas.
Artimiausiais metais šeima turi planų pradėti savo nedidelį ūkį, kuriame užaugintas žaliavas perdirbtų į maistą. Šiuo metu jie perka lietuviškas avižas iš perdirbėjų.