Tolimiausioje nuo savivaldybės centro Saldutiškio seniūnijoje, Indubakių kaime, ūkininkaujančiam Eventui Smolianskiui užsiminiau, ar ne metas Aukštaitijoje steigti „vilniečių frakciją“.
Visaip šiuos drąsuolius, „kiaurus“ miestiečius, keičiančius gyvenimo būdą iš esmės, sutinka sodiečiai, bet viena močiutė gražiai pamintijo: „Anys kaiman šviesų ataneša.“
Laikinos vasaros tapo nuolatinėmis
Atokūs Indubakiai iki šiol buvo įsimintini, jog čionai prieš kelerius metus garsaus kino dokumentikos režisieriaus ir operatoriaus Petro Abukevičiaus sūnus, aktorius ir režisierius Ramūnas Abukevičius įsteigė vilkų muziejų, nes šioje vietovėje net trejus metus tėvas kūrė filmą apie šiuos žvėris. Muziejuje ne kartą įteikta ir prieš 14 metų įsteigta P. Abukevičiaus vardinė premija už geriausią gamtos tematikos filmą.
Ūkininkas Eventas patikina, jog mielai artimiau bendrautų su Ramūnu, juolab kad žmona Aurelija – dailininkė ir jis pats, dar viengungiaudamas, čia rengęs alternatyviosios (undergraund‘o) muzikos sambūrius, bet kol kas nėra kada.
Dabar vienkiemio teritorijoje gagena per šimtas žąsų su žąsyčiais, kudakuoja keliasdešimt vištų, romiai ganosi avys, o šeimininkas – ilgaplaukis, auskarėtas blondinas – visai nepanašus į ūkininką.
Du vilniečiai su ketverių ir septynerių metų sūneliais, nepabijoję gyventi name be jokių patogumų, naujosios gyvensenos įdirbiu tarsi teigia, kad judviejų meniška prigimtis ūkišką kasdienybę švelniai nugludina. Aurelija savuosius įspūdžius šmaikščiai užrašinėja tinklaraštyje, pavadintame „Avys ir česnakai“, fotografuoja, o paveikslų potėpiuose išsilieja čia pat žvilgsniu susemti paukščiai, augalai – su vaizduotės pasauliu persipynusi vis labiau prijaukinama aplinka.
Sava patirtis savimi išbandyta
„Esu analitinio mąstymo žmogus, projektuotojo patirtis tai išugdė, - teigia E. Smolianskis, turintis Vilniaus Gedimino technikos universiteto diplomą, - ir tikrai ūkininkauti pradėjau kryptingai, realiai pagrįsdamas sprendimus. Skaičiau, gilinausi, važinėjau į seminarus, domėjausi paramos galimybėmis. Iš dalies gal ir gerai, kad toji patirtis klostėsi be jokio praeities pamato, kokį pastebiu kaimo žmonių mąstysenoje. Ano, kolektyvizacijos, laiko įspaudai sodiečiams trukdo imtis naujovių, dar nepradėję jau bijo, kad nepasiseks. Kartais net paraginu: auginkite tą ir tą, bet žmonės nesiryžta. O mudu su žmona tai, kas netradiciška, nepatirta, traukia, masina. Aš ir tėvystės atostogas ėmiau sūnums auginti: labai miela ir naudinga patirtis. Ir ūkininkauti man smagu, nes čia nepatirsi rutinos“.
Dar viengungis būdamas nusipirkęs sodybą poilsiui, vėliau joje jau praleisdamas savaitgalius su šeima, dabar šmaikštauja, kad buvusieji anieji pavirto vienu, ilgu ir nesibaigiančiu. Kadangi vienkiemį supo pievos, todėl nusipirko dešimt avinų, nes avelių negavo, ir pirmąjį rudenį save bei draugus aprūpino ekologiška mėsa.
O paskaičiavę nudžiugo, kad „į nulį nenuėjo“.
Dar prisodino česnakų ir nutarė miestietiškai juos parduoti: išsiunčia paštu ir jokio vargo. Pirmoji vasara taip ir prabėgo, nes dar kraustėsi, o antrajai spėjo įforminti ekologinį ūkį ir ėmėsi nykstančių veislių gyvūnijos: Lietuvos juodagalvių ir šiurkščiavilnių avių bei lietuviškų vištinių žąsų. Piktos, aršios, stiprios ir smalsios, laisvai vaikštinėjančios elektros užtvara apjuostoje teritorijoje netoliese miško šios gagenančios baltaplunksnės sėkmingai apsigina ir nuo miško nedraugų. Jų triukšmingą gagenimą išgirdęs nuskuodžia pagalbon ir šuo.
Daugiausia rūpesčių – perinant. Bandė kelios žąsys, dar visiškai instinkto nepametusios, pačios, bet nieko neišėjo: tik kiaušinius ištraiškė. Teko pirkti inkubatorių. Ieškojo geriausio, pasisekė iš Čekijos parsisiųsti.
Įranga neišvengiama, juk ne apie vieną žąsį tupinėji: nei kiaušinių privartysi, nei privėdinsi. Tik verstumas mažokas, kadangi veislė nykstanti, nedaug auginama, genofondas pernelyg giminiškas. Išeitis viena – kad daugiau ūkininkų imtųsi žąsininkystės. O gausėjančiai Evento sparnuotajai armijai jau ir tvenkinio reikia. Vyras tik vienu tarpu nuliūsta, kad, investuodamas į ūkį, vis nuskriaudžia žmoną, kuriai be vandentiekio ir kanalizacijos iš tiesų nelengva tvarkyti buitį.
„Dar vištų prisipirkome, - priminė, - norėjosi miestiečiams kaimiškąją idilę pajausti: vaikštinėja, kapstinėja, kudakuoja, gaidys gieda... Žmona suabejojo: o kur kiaušinius dėsime? O pasirodo, mažai kas kaime dedekles laiko: iš artimiausių bažnytkaimių kaimiečiai noriai kiaušinius perka, o vilniškiams tik duok. Kaip aš sakau grandinė mūsų ūkyje išėjo: ko avys nesuėda, vištos sulesa. Vieno imtis nesinorėjo. Kai įsitikinau, kad pusšimčiui avių ganyklų per daug, nusipirkau galovėjų veislės galvijų. Pasėjame paukščiams avižų, miežių, dar ketiname daugiau morkų auginti: kam brangius lesalų priedus pirkti, jei morkos – puikus karotino šaltinis“.
Mokantis išmokstama visko
Ūkininkas, paklaustas, kas jo bandos avis nukerpa, nustemba: „Pats galiu, - sako, - nieko ypatingo, jei nugaros skausmai nekamuotų, tikrai pats nukirpčiau, - ir čia pat priduria: - teko pabuvoti stambaus avininkystės ūkio šeimininko surengtoje avių kirpimo šventėje. Tiesiog meistriškai kirpo vienas lietuvis, to išmokęs Ispanijoje. Štai jums ir smulkusis versliukas, kurį uzurpuoja lenkai. Iš dalies gerai, kai pats daug ko išmoksti, tačiau šimtadarbiu tapęs išbarstai brangų laiką. Tarkime, aš per dieną nukerpu keturias ar penkias avis, o štai įgudęs žmogus – apie šimtą“.
Netikėtai ūkininkas pasidžiaugia, kad kur kreipiasi pagalbos, patarimų – niekur nebuvo valdininkiškai atstumtas. Žemės ūkio konsultantai, veterinarijos specialistai, Nacionalinės mokėjimo agentūros darbuotojai geranoriški jo šeimos pastangoms kurtis kaime.
Turėjęs įvairios statybininko patirties, ir gelžbetonio gamykloje teko dirbti, gyvenimo blokiniame name neįsivaizduoja. Stebi su žmona, kaip gamtos, gyvūnų ir paukščių apsuptyje be įtampos ir streso nuodo auga vaikai. Mažasis keturmetis Benediktas, išgirdęs, kad miestan ruošiamasi, papučia lūpas: nenoriu į Vilnių...
Abudu su septynmečiu broliuku Jonu kasryt geltonasis autobusiukas nuveža į už septynių kilometrų mokyklą ir darželį. Klasės ir grupės nedidelės, vaikų saviraiškai sąlygos puikios, o vilnietukai stebina tenykščius laisvūnišku bendravimu.
Eventas prasitaria, kad jo likimo miestiečiai tarsi užuodžia vienas kitą: sužinoję apie atsikėlėlius į kaimą nori bendrauti, dalytis naująja patirtimi. Tai gal ta buvusiųjų vilniečių „frakcija“ ir kursis. Natūraliai, kaip ir jų apsisprendimas keisti gyvenimo būdą ir keistis.