Kaip ir kasmet ūkininkai susiduria su darbuotojų trūkumu, nors minimalaus atlyginimo jau seniai nesiūlo. Kvalifikuotus žemės ūkio darbuotojus ūkininkai saugo kaip savo akį, o kaip privilioti nekvalifikuotą darbo jėgą – lieka nemenkas iššūkis.
Nedirbti pripratino valstybė
Panevėžio rajono ūkiai jau ruošiasi pavasario darbams ir po truputį dairosi sezoninių darbuotojų. Ūkininkai sako – kaip ir kasmet sezoninių darbų bus apstu. Tik ar bus kam dirbti?
Raguvos seniūnijoje, Vėjeliškių kaime, ūkininkaujantis Tomas Mulevičius 500 hektarų plote augina įvairias grūdines kultūras: grikius, miežius, kviečius, rugius, rapsus, žirnius ir kt. Šiuo metu ūkyje dirba du mechanizatoriai, juos ūkininkas samdo pagal darbo sutartį.
„Kažkaip dar išsilaikome. Apskritai, reikia žmonių, kurie mokėtų vairuoti traktorių. Pas mane ištisus metus dirba du mechanizatoriai. Vienas jų važinėja iš Panevėžio, kitas – vietos gyventojas. Kaip ir visi ūkininkai, gerus darbuotojus stengiamės išlaikyti, bet rasti jų daugiau labai sudėtinga“, – teigė T. Mulevičius.
Anot jo, kaime nėra kas dirba. „Yra daug jaunų žmonių, kurie nuolat vartoja alkoholį ir darbas jiems neįdomus. Jiems geriau gauti valstybės išmokas – kam dirbti, jeigu valstybė duoda už dyką. Jie sako, kam tą šieną vežti, geriau pagulėsiu ir pašalpą gausiu. Arba kiti, grybus parduoda ir nieko iš jų neprisiprašysi. Mūsų valstybė gyventi taip pripratino, tik gaila, kad mes visi dirbantys turime juos išlaikyti. Jiems net malkas į namus atveža, o aš dirbu, ir pats sau malkas kertu, nieko dykai negaunu, ir valstybė man nepadeda. Anksčiau būdavo už pašalpas pakeles pašienaudavo, o dabar uždrausta – neva pažeidžiamos žmogaus teisės. Tai dabar jie išvis nieko nebedaro, tik sėdi ant „sofkutės“ ir alų gurkšnoja, nors vairuotojo teises turi“, – piktinosi T. Mulevičius.
Laukuose dirba vietos gyventojai
Kad ne visada pavyksta rasti nekvalifikuotų darbuotojų, o esami mechanizatoriai saugomi visus metus, patvirtino ir Smilgių seniūnijoje ūkininkaujantis Mindaugas Stankūnas. Augalininkystės ūkyje nuolat dirba du darbuotojai, o sezoninių darbų metu, pavasarį ir rudenį, kada reikia iš laukų išrinkti akmenis, samdomi 4–5 darbuotojai. Už dieną jiems mokama 25–30 eurų, tačiau dirbti čia niekas nesiveržia.
„Akmenų rinkimas prasideda pavasarį, kada būna šilčiau ir laukai pradžiūsta. Ūkyje dirba žmonės iš vietinių kaimų, kurie jau mūsų ūkį žino nuo seno. Pavasarį susirenkam tam konkrečiam darbui, dirbam apie dvi savaitėms. Akmenų rinkimui kasmet reikia 4–5 žmonių. Dažniausiai juos prisikviečiam, bet būna visokių situacijų. Ne vienais metais reikėjo penkių žmonių, bet vos keturis radom. Rodos, įkainiai gan dideli, ir nuvežam, ir parvežam iš darbo vietos, bet vis tiek sunku rasti norinčių dirbti“, – teigė M. Stankūnas.
Pasak ūkininko, iš laukų rinkti akmenis nėra sudėtinga ar fiziškai nepakeliama, dirba tiek vyrai, tiek moterys.
„Darbas tikrai visiems įkandamas. Fiziškai jis nėra sunkus, tik tiek, kad žmogui tenka nemažai nueiti. Sunkiau pirmas dienas, kol kojos pripranta prie ilgo vaikščiojimo. Daug priklauso ir nuo pačių laukų, vienuose akmenų būna daugiau, kituose mažiau. Kadangi akmenys renkami kiekvienais metais, būna, kad 30 hektarų plote gali rasti vos kelis akmenukus“, – kalbėjo M. Stankūnas.
Šiame ūkyje ištisus metus dirba du nuolatos samdomi darbuotojai, traktorininkai-mechanizatoriai.
„Mokam jiems nuolatinį atlyginimą. Jų darbas nuo sėjos iki purškimo, praktiškai jie atlieka ir kitus papildomus darbus, prižiūri techniką, pasiskirsto, kas kam labiau patinka, kas gali. Kada yra laisvesnio laiko, išleidžiam atostogų, taip ir stengiamės išlaikyti gerus darbuotojus. Mes ir patys, šeimos nariai, dirbam, kas galim, priebėgom pribėgam ir taip sukamės“, – sakė M. Stankūnas.
Darbas po atviru dangumi? Ne…
Ūkininkė iš Upytės miestelio Milda Mikelionienė, auginanti įvairias daržoves (bulves, morkas, kopūstus, porus, svogūnus, burokėlius ir t. t.) pasakojo, kad pats darbymetis ūkyje, kada reikės kelių dešimčių darbuotojų, prasidės liepos antroje pusėje.
„Kai nuiminėjam derlių, reikia ir trisdešimt žmonių, bet tai yra trumpalaikis darbas, žmonės įdarbinami pagal paslaugų kvitus. Nežinau, kaip pavyks rasti darbuotojų šiemet, bet negaliu skųstis, kad jų paieškos labai sunkiai vyksta. Tiek, kiek reikia, susirenku. Aišku, galbūt noras turėti jų daugiau yra, bet pelningumas nėra labai didelis, ir žmonėms negalime mokėti konkurencingo atlyginimo, kad jie jau čia visi plūstų“, – teigė ūkininkė.
Pasak jos, žemės ūkis – specifinė veikla, darbas vyksta po atviru dangumi ir ne kiekvienam tai patinka. „Kai būna labai degantis reikalas – už šaltį, vėją, lietų būna krovėjams už dieną mokam 50 eurų, bet tai yra trumpalaikis dalykas“, – teigė M. Mikelionienė.
Anot ūkininkės, kroviko darbą dažniausia renkasi vyrai, ir darbingiausi bei motyvuoti tie, kurie nori papildomai užsidirbti. Jaunimas čia neužsibūna.
„Darbščiausi 30–40 metų žmonės, kurie turi kitus darbus, bet nori papildomai užsidirbti ir pas mus ateina laisvadieniais. O jaunimas nesikeičia – nori didelių atlyginimų, bet dirbti – ne“, – sako ūkininkė Milda.
Ji neslepia, kad daug vilčių buvo dėta į ukrainiečius, bet, kaip rodo esama situacija, į Lietuvą nuo karo spėjusios pabėgti ukrainietės yra išsilavinusios ir nesiveržia dirbti žemės ūkyje.
„Manau, ateityje bus dar sunkiau paprastiems darbams rasti žmonių, ateis laikas, kai vešimės darbuotojus iš pietų. Jau dabar pažįstami kolegos samdo indus ar pakistaniečius, nes nėra kitos išeities – lietuviai dirbti nenori. Gerai, kai yra mechanizacija, daug kas automatizuota, bet, deja, ne visiems darbams yra sukurtos tokios mašinos“, – kalbėjo M. Mikelionienė.
Išeitis – Trišalė sutartis
Kvalifikuotus žemės ūkio darbuotojus ruošia viena iš didžiausių profesinio mokymo įstaigų Lietuvoje – Panevėžio mokymo centras, kuriame žemės ūkio specialybių pasirinkimas itin platus. Šiuo metu žemės ūkio srities specialybę siekia įgyti 184 mokiniai.
Kaip teigė Panevėžio mokymo centro Žemės ūkio veiklos mokymo skyriaus vedėja Dalia Kavaliauskienė, visi mokiniai išeina į praktiką, ją atlieka, ūkininkai jų labai laukia, bet mokiniai nelabai nori likti, nes per mažai motyvacijos, arba nepakelia krūvio.
„Turime socialinius partnerius, bendraujame su bendrovėmis bei ūkininkais, turime sudarę bendradarbiavimo sutartis, ir tie vaikai, kurie tikrai nori dirbti žemės ūkyje, turi visas galimybes. Jie randa savo vietą ir firmose, dirba toje srityje ir toliau tobulinasi neakivaizdžiai studijuodami aukštosiose mokyklose, dalis grįžta į šeimos ūkius, dalis pradeda savo smulkųjį verslą“, – pasakojo D. Kavaliauskienė.
Skyriaus vedėja sakė girdinti, kad sezono metu, kai tikrai reikia darbuotojų, ūkininkai ne minimumą moka. „Bet jaunimas neištveria. Žemės ūkyje darbas nėra nuo devintos iki septynioliktos valandos, sezono metu dirbama tiek, kiek reikia. Tada atsiranda problemų. Bet tikrai ne su visais“, – tvirtino D. Kavaliauskienė.
Panevėžio mokymo centras kasmet paruošia ne vieną dešimtį kvalifikuotų žemės ūkio darbuotojų, tačiau jų ūkininkai ieško su žiburiu. Paklausta, kodėl jų keliai taip ir nesusitinka, D. Kavaliauskienė paaiškino: „Geresnieji arba patys geriausi grįžta į savo, savo tėvų ar giminaičių ūkius arba renkasi darbą firmose, todėl dažnu atveju mokiniai iki ūkininkų nebenueina. Juolab kad mokytis žemės ūkio srityje dažnai renkasi ūkininkų vaikai ar vaikai, kurie jau suplanavę dirbti giminaičių ūkyje.“
Anot D. Kavaliauskienės, anksčiau buvo siūloma sudaryti trišalę sutartį. Ūkininkai buvo sutikę, kad studentams mokės stipendiją su sąlyga, kad vėliau absolventai įsidarbins jų ūkyje.
„Buvom susitikę su ministerijos, žemės ūkio atstovais, ūkininkai jau buvo apsisprendę mokėti stipendijas, kad motyvuotų studentus, bet užklupus pandemijai šis klausimas taip ir liko neišspręstas. Išeitį matau tik trišalėje sutartyje“, – teigė D. Kavaliauskienė.
Galėtų dirbti ir paaugliai
Netrukus prasidės didieji darbai žemės ūkyje, tačiau trūksta norinčių bei sugebančių dirbti. Panevėžio rajone ženkliai jaučiamas paprastų lauko darbininkų stygius. „Išeitimi galėtų tapti paaugliai, kurie turi motyvacijos užsidirbti pinigų“, – mano Panevėžio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė Danguolė Kuzimienė.
Ūkininkams didžiulė problema pavasarį surasti darbininkų nekvalifikuotiems darbams. Mechanizatorių dar turi. Ūkininkas bet kokia kaina juos laiko visą laikotarpį, kad tik turėtų kas dirbs sezono metu. Deja, nebėra kam atlikti pagalbinių darbų, net bedarbių pinigai nebesudomina. Jie gauna išmokas ir pašalpas, už kurias nebereikia atsiskaityti ar atidirbti. Tada tie patys ūkininkai, šeimos nariai, jeigu nėra didelis ūkis, dirba patys, pavasarį iš laukų renka akmenis ir kitus darbus atlieka.
Dabar mes visko bijome, netgi jaunimą pajudinti. Vyresniųjų klasių mokiniai galėtų lankyti ūkius, susipažinti, kartu už atlygį patalkininkauti. Nematau nieko tragiško, jeigu būtų galimybė ūkininkams tokias sutartis sudaryti su mokykla. Bet vėlgi, šito daryti negalima, visi turi prisiimti atsakomybę, nes, neduok Dieve, vaikas prasiskels galvą ar koją susižeis.
Pati puikiai prisimenu, kaip mes važiuodavom visam mėnesiui bulvių kasti, todėl ir dabar tame nematau nieko blogo. Suprantu, kad šiuo laikmečiu, jeigu nuvestume vaiką į laukus, tai jis pasakys, kad yra išnaudojamas.
Bet galima pažiūrėti iš kitos pusės – juk tai proga vaiką skatinti dirbti ir užsidirbti, be to – pažinti, kas yra žemės ūkis. Kaip vaiką paruošiame, taip ir yra. Gaila, bet mes jaunimą atpratinome nuo drausmės, nuo pagarbos ir atsakomybės.
Dabar viskas daroma tik dėl jo, o kad jis kažkiek paaukotų iš savęs laiko, supratimo, šito nebeliko. Mes patys sukūrėme prielaidas jaunam žmogui visko atsisakyti ir tik gauti jau paruoštą produktą, todėl tą ir turime.