Žmonėms pablogėjo sveikata: kamuoja kvėpavimo takų ligos, kitus užklupo alergija, nuo srutų dvoko svaigsta galva. Gyventojai kreipėsi į aplinkos apsaugos specialistus, apie smarvę, sklindančią iš aplinkinių laukų, informavo Šaukoto seniūną Albiną Augustį. Sodiečiai valdininkams ir žodžiu, ir raštu pranešė, kad srutos neribotais kiekiais pilamos ant laukų, kuriuos įsigijo danų kiaulininkai.
Asociacija „Kunigiškių bendruomenė“, kuri vienija 119 narių, sukvietė minėtų kaimų gyventojus į susirinkimą, kuriame vienbalsiai nutarė dėl susidariusios situacijos kreiptis į Vyriausybę, Seimą ir ministerijas.
Piktonių kaime – skysto mėšlo liūgai
Išretėję Šaukoto seniūnijos kaimai. Kaip ir visoje Lietuvoje, jaunimo čia mažai, liko tik pagyvenusieji. Vaikai juos aplanko per šventes. Čia žmonės iki 2013 m. gyveno ramiai, kiekvienas plušėjo savo sodybose, nedideliuose ūkiuose. Tikras pragaras jiems atsivėrė praėjusiais metais. Kai UAB „Litpirma“ Šaukoto seniūnijos kaimuose akcininkų vardu nusipirko, kitur – išsinuomojo, didelius žemės plotus, tada ir prasidėjo „srutų poligono“ aktyvi veikla – prisidengusi laukų tręšimu, bendrovė intensyviai ėmė pilti srutas. Sodiečiai besaikį dvokiančių srutų pylimą ant laukų vadina ne tręšimu, nes išdegė pasėliai, o tiesiog jų atsikratymu dideliais kiekiais. Juk iš rezervuarų tą dvoką reikia kažkur išgabenti? Ir pila – ryte, vakare, naktį.
Su keliais Žąsaičių kaimo gyventojais atvykome prie Piktonių kelio, kur praėjusių metų pavasarį buvo įrengtas rezervuaras skysto mėšlo dumblui kaupti. Ta baisi kloaka vasarą po lietaus pratrūko, dvokiantis skystas mėšlas pragraužė Piktonių kelią, užliejo šalia esančias pievas, vos nenuskendo ganykloje besiganantys gyvuliai. Klampi dvokianti pliurza nugarmėjo žemyn. Stanislovas Sabaliauskas parodė buvusio rezervuaro vietą. Sakė, tik šį pavasarį dalis jau sukietėjusio mėšlo iškratyta ant laukų. Vietoj to rezervuaro dar tyvuliuoja neaiškios spalvos dvokiančio purvo balos, sukastos nemažos žemių krūvos.
Žmonės sielojasi, jog greitai gali būti užteršti ne tik upeliai, bet ir šachtinių šulinių geriamasis vanduo. Kaime niekas neturi artezinių vandens gręžinių – per brangu. Šį pavasarį srutos buvo išpiltos Piktonių kaime prie pat melioracijos griovio. Įvykus ekologinei katastrofai didžiuliai srutų kiekiai patektų į gruntą, melioracijos griovius, paskui į Upytės, Gomertos upelius, o iš jų – į Šušvės upę.
Vietiniai gyventojai parodė laukus, kuriuos valdo danų kiaulininkai. Sakė, kad verslininkų įsigyti sklypai yra nykstančių ar sunykusių kaimų žemės, pasirinktos aukštesnės vietos, kalvelės, kad neklimptų srutvežiai ir traktoriai, nes srutos pilamos nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Pasak gyventojų, lauke, kuris yra tarp Piktonių kelio ir Dirželiškio miško, praėjusį pavasarį prasidėjo „tręšimo“ darbai – srutos nudegino dalį vasarojaus, buvo matyti pageltę plotai. Paskui jos, iki pat rudens masiškai buvo pilamos ant ražienų. Tų ražienų nesuarė. Šį pavasarį tas pats plotas vėl buvo „tręšiamas“. Išnuomotame sklype, kuris yra tarp Pakalnučių ir Žąsaičių kaimų, pernai daugiau nei tris mėnesius intensyviai buvo laistomos srutos. Žmonės neturėjo kur dėtis, daugelį kamavo galvos skausmai, padaugėjo kvėpavimo takų susirgimų. Keistai šį pavasarį buvo tręšiami iššalę rapsų laukai Piktonių kaime. Keletą savaičių intensyviai „tręšė“ pasėlius – srutos tekėjo upeliais. Kai iššalę rapsai buvo gerai „patręšti“, tada lauką išpureno kultivatoriumi, kažką pasėjo, kad vėl galėtų tręšti. Besaikis srutų pylimas žmones varo į neviltį.
Apžiūrėjome kelių kaimų laukus. Vietos čia tikrai labai gražios, daug kalvelių, gerai, kad dar ne visus miškus naujieji verslininkai spėjo iškirsti.
„Mes kenčiame baisią smarvę, – pasipiktinę kalbėjo gyventojai. – Visi įstatymai palankūs verslininkams. Iš kur mes galime žinoti, kiek „Litpirma“ supila srutų? Veža ir veža, aplinkos apsaugos specialistai neranda pažeidimų. Mes čia nebegalėsime gyventi, turėsime išsikelti. Kai kaimai išnyks, tada galės tonomis versti. Mes žinome, kad danų kiaulininkams reikalingi laukai srutoms išpilti, tegu mums neseka pasakų, kad pasėlius jie tręšia. „Litpirmai“ priklausantys laukai yra į pietvakarius ir vakarus nuo mūsų sodybų, todėl vyraujantys šių krypčių vėjai mums atneša baisią smarvę. Dėl Lietuvos gamtai ir žmogui gresiančios katastrofos reikia kaltinti ne kiaulininkus ir verslininkus, teršiančius gamtą, bet mūsų valdžios politiką – trumparegiškumą, nesirūpinimą gamtos turtais ir žmonėmis.“
Bendruomenė parengė protesto laišką
Į Kunigiškių bendruomenės susirinkimą suėję žmonės svarstė, kaip gelbėtis nuo baisios srutų smarvės, kai UAB „Litpirma“ be saiko pradeda ant laukų pilti srutas. Jie nusprendė kreiptis į Vyriausybę, Seimą ir kitas institucijas, kad būtų sprendžiama ši opi problema. Žmonės sakė, kad nuo srutų dvoko kenčia gamta, „Litpirmos“ laukuose nebeliko varlių – gamtos švarumo indikatoriaus, greitai gali išnykti ir gandrai (beje, Danijoje nepamatysi nė vieno gandro). Sodiečiai atvirai kalbėjo, jog jie jaučiasi visų ir Dievo apleisti, laikomi antrarūšiais žmonėmis. Kaimai nyksta ir tuštėja, o likusieji – paskutiniai mohikanai – nebegali ramiai gyventi savo namuose, todėl parengė protesto laišką, surinkę parašus išsiųs šalies valdžiai, vietos valdininkams. Kunigiškių bendruomenė protestuoja prieš stambių kiaulių kompleksų kūrimą ir jų veiklą, prieš Lietuvos laukų pavertimą „srutų poligonais“, prieš visos Lietuvos gamtos naikinimą, prieš nesiskaitymą su žmogumi.
UAB „Litpirma“ pavaduotojas gamybai Valentinas Račkauskas ramino žmones, jog bendrovė laikosi tręšimo planų, nepažeidžia gamtos apsaugos reikalavimų. Bendrovę valdo du danų verslininkai. „Litpirma“ turi 800 ha dirbamosios žemės, per metus užaugina 28 tūkst. bekonų, dirba 70 darbuotojų. Dabar komplekse laiko daugiau nei 15 tūkst. kiaulių. Pavaduotojas paaiškino, kad kiaulininkystės kompleksas statytas sovietmečiu, nėra pertvarkytas, seni šulinėliai, lietaus vanduo patenka į bendrą mėšlo šalinimo sistemą, todėl srutų per metus susikaupia ne 22 tūkst. kub. m. (tiek turėtų būti pagal laikomą kiaulių skaičių), o 50 tūkst. kub. m. O kur tas srutas dėti? V. Račkausko teigimu, laukai srutomis laistomi tik du kartus per metus.
Radviliškio r. tarybos narys Jonas Povilaitis susirinkime kalbėjo, kad dideli kiaulių kompleksai – anų laikų palikimas. Verslininkai turi rasti bendrą kalbą su gyventojais, būtina kalbėtis ir tartis, sakė politikas. Kol kas Lietuvoje nėra kvapų įstatymo. Žmonės sukluso: o kodėl nėra? Tarybos narys verslininkams patarė: „Naktį per Kunigiškius nevažiuokite tręšti laukų, čia gyvenvietė, žmonės skundžiasi, kad negali išsimiegoti. Gerai, kad įkurta darbo vietų, komplekse dirba 70 darbuotojų, bet dėl laistomų srutų smarvės negali kentėti sodiečiai.“
Pažeidimų nerasta
Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Radviliškio r. agentūros vedėjas Mingaila Saulevičius „ŪP“ sakė, kad UAB „Litpirma“ turi visus reikalingus leidimus, yra tręšimo normatyvai, pildomi srutų laistymo žurnalai. Agentūros darbuotojai atlieka stebėseną, ar nėra viršijamos srutų laistymo normos. Kol kas pažeidimų nerado.