Nors oficialiai registruotas M. ir S.Mikelionių daržininkystės ūkis pernai paminėjo 10 metų sukaktį, šeima ūkininkauja jau daugiau kaip du dešimtmečius. Iki tol mokslininkais Upytės bandymų stotyje dirbę sutuoktiniai metė mokslinį darbą ir pasirinkę žemės ūkį sako nesigailintys. „Ten buvo per mažai veiklos ir pinigų, – sako M.Mikelionienė, – o mums jauniems reikėjo daugiau veiklos.“
Nesunkiai parduoda
S.Mikelionienės teigimu, šeima pasirinko daržininkystę, nes turi palyginti mažai žemės – tik 63 hektarus, o norint auginti grūdines kultūras reikia bent dešimt kartų daugiau. Šiemet šeima 23 hektarų plote augins bulves, 20 hektarų – svogūnus, po 8 hektarus apsėta morkomis ir burokėliais. Be to, bus auginama porų, kininių kopūstų.
„Agurkai ir pomidorai – ne mums, nes mes ne šiltnaminiai ir šių daržovių užsiauginame nebent savo reikmėms, – sako M.Mikelionienė. – Dėl daržovių realizavimo problemų neturime, nes jas parduodame didmenininkams, prekybos tinklams. Svarbu laiku pastebėti, kai privežama pigių daržovių, ir reaguoti į pokyčius rinkoje.“
Ekologiškesnės
Jei birželį nebus šilta ir gausiau nepalis, M.Mikelionienės teigimu, didelio daržovių derliaus nėra ko tikėtis. Pavasaris buvo šaltas ir sausas. Anksčiau tokiu laiku žolės jau būdavo išplaukiojusios, o šiemet jos vos tik išdygusios. Svogūnai sudygo gerai, tačiau morkos dėl lietaus stygiaus dar net nesirodo.
Buvusi mokslininkė akcentavo, kad Panevėžio rajono žemės pernelyg derlingos, kad apsimokėtų auginti vien ekologišką produkciją. Tačiau, anot jos, visos Lietuvoje išaugintos daržovės yra pusiau ekologiškos, nes jos daug rečiau purškiamos. Pavyzdžiui, Lenkijoje amarų generacijų esti viena ar dviem daugiau.
Vyrui – ūkis, žmonai – popieriai
Pasiteiravus, kaip pasidalija darbais, M.Mikelionienė sakė: „Man tenka visas popierinis darbas ir realizavimas, vyrui – techninis. Juk kasdien kas nors nulūžta, sugenda. Tikrai taip: vyras aria, žmona pardavinėja. Be to, turime 5 nuolatinius darbininkus, sezono metu per Darbo biržą samdome iki 20 žmonių.
Turime faktiškai visą žemei įdirbti ir derliui nuimti techniką, tik trūksta saugyklų. Visa bėda, kad dalis mūsų žemės patenka į Krekenavos regioninio parko teritoriją, o ten savininkas padaromas beteisiu. Buvusioje dvarvietėje nieko saugotino nėra, sovietmečiu ten buvo metalo laužo sąvartynas, tačiau sandėlių statyti neleidžiama.“
Mėgsta niurzgėti
Pasiteiravus, ar iš žemės ūkio įmanoma pragyventi, nes dauguma ūkininkų dejuoja vos suduriantys galą su galu, M.Mikelionienė sakė, kad viskas priklauso nuo žmogaus. Anot jos, lietuvių bendras bruožas – niurzgėti nuo ryto iki vakaro. Gal taip elgiamasi todėl, kad niekas nepagalvotų, jog gyvena gerai.
„ Jei neįmanoma pragyventi iš vienos veiklos, tai meti ją ir ieškai ko nors naujo, – akcentavo moteris. – Tiek man, tiek vyrui dirbti vadybininkais pasiūlymai pilasi kaip iš kibiro. Žemės ūkis yra verslas, o girtis savo nesėkmėmis pasaulyje – negirdėtas dalykas. Vos išsivadavęs nuo blusų Lietuvos ūkininkėlis tuojau pat perka naujutėlaitį visureigį, nori poilsio Dominykoje, o lenkas važiuoja aptrintu forduku, pigiai parduoda ir jaučiasi laimingas.“
Reikia sąmoningumo
Pasiteiravus, ar įmanoma apsisaugoti nuo pigios lenkiškos produkcijos, M.Mikelionienė sakė, kad pirmiausia reikia žmonių sąmoningumo. Anot jos, lietuviai vertina lietuviškas daržoves, tačiau dažnai prie įvežtinės produkcijos nurodoma, kad ji išauginta Lietuvoje. Ūkininkės teigimu, jei lietuviškas prekės ženklas yra vagiamas, tik patvirtina lietuviškų daržovių populiarumą. Ponia Milda atkreipė dėmesį, kad ir dabar jau visur prekiaujama neva šviežiais lietuviškais kopūstais, tačiau jie irgi išauginti Lenkijoje.
Ar paseks atžalos tėvų pėdomis, M.Mikelionienė sakė, kad tą pasakyti dar anksti, nes duktė antrokė, sūnus – pirmokas. Tačiau berniukas labai domisi vairavimu ir renkant akmenis nuo ketverių metukų jau sėdėdavo prie traktoriuko vairo.