Kainų krizė užnėrė kilpą ant kaklo: gamindami pieną patys neįperka net sviesto

Prieš 3 metus, susivilioję padoriomis pieno supirkimo kainomis, Čekiškės ūkininkai Genovaitė Maziliauskienė ir Kostas Dornykas ryžosi plėsti ūkį – pasistatyti fermą su modernia melžimo įranga ir padidinti bandą.

Šiandien jie liūdnai juokauja, kad gamindami pieną, sviesto neįperka. Pinigai, gauti už produkciją, atitenka bankui.

Pieno kainų krizė užnėrė kilpą ant kaklo

60 raguočių talpinančią fermą čekiškiečiai pradėjo statyti, kai pieno supirkėjai už litrą mokėjo 68 centus (19,7 euro centus). 2014-aisiais, kai jau matėsi aiškūs statinio kontūrai, pieno kainos nesuvaldomai ėmė čiuožti žemyn. G. Mazilauskienė ir K. Dornykas parduoda palyginti nemažą kiekį, todėl supirkėjai moka 14 euro centų.

„Būtume patenkinti, jei gautume bent 26 euro centus, nes tokia mūsų pieno savikaina. Dabar mokama perpus mažiau. Išgyventi padeda grūdai ir išmokos. Jeigu ne jos, reikėtų iš karto terbikę ant kaklo kabintis. Dabar dirbame bankui, patiems praktiškai nieko nelieka“, – neslėpė pašnekovai.

Dabar, kai supirkimo kainos žemos, pieno ūkio savininkams išties sunku, bet trauktis nėra kur: gavus ES paramą, teko prisiimti įsipareigojimą nekeisti ūkininkavo krypties 5 metus, iš jų praėjo vos 1.

K. Dornykas neslepia – finansiškai verstis būtų lengviau, jei pajėgtų suktis savo jėgomis. 4 rankų, dirbant 120 ha ir turint 60 karvių, neužtenka, tenka samdyti traktorininką bei galvijų šėriką.

„Esam kolchozo vaikai – senoviški ir neišpuikę. Įklimpome, belieka tikėtis, kad išbrisime. Esame drąsūs ūkininkai, rizikavome į skolas lįsti tuo momentu, kad buvo ir tebėra blogai, bet viliamės, kad išsikapstysime“, – optimizmo nestokojo G. Maziliauskienė.

Liko tik pamatai

Čekiškės sen. ūkininkai piendaves į naująją fermą suginė vos prieš 8 mėn. Iki tol 25 karves jie laikė priestate šalia gyvenamojo namo gyvenvietėje. Nors ūkyje buvo tvarkomasi pavyzdingai, kaimynai miniferma nebuvo patenkinti.

Nusižiūrėję atokiau nuo gyvenvietės esančią kiaulių fermą, ūkininkai suplanavo plėtrą. Pastatas buvo beveik sugriuvęs, likusios tik sukrypusios sienos. Čekiškiečiai nugriovė jas ir ant senų pamatų pastatė visiškai naują tvartą.

G. Mazilauskienė ir K. Dornykas savomis lėšomis rekonstravo fermą, o lėšų – 50 tūkst. eurų – melžimo įrangai modernizuoti ir šaldytuvui įrengti gavo pateikę paraišką.

Būtent tai ir įstūmė juos į nepavydėtiną situaciją. Be abejo, ir pati fermos rekonstrukcija kainavo šiek tiek brangiau nei buvo numatę čekiškiečiai. Sumažėjus pajamoms už pieną, ūkininkams neliko kitos išeities, kaip tik imti paskolą.

„Jaučiamės kaip su kilpa ant kaklo. Kiek gauname už pieną, atiduodame kredito unijai. Supirkimo kainos mažos, todėl paprašėme pratęsti kredito grąžinimo terminą. Unija terminą pratęsė, bet padidino palūkanas nuo 5 iki 7 proc. Nesame patenkinti ir statybos kokybe – kai oras drėgnas, blokeliai permirksta, o žiemą peršąla“, – neslėpė G. Maziliauskienė.

Galvijus tebelepina kaip anksčiau

Rekonstruotoje fermoje bandą G. Maziliauskienė ir K. Dornykas išplėtė iki 60 piendavių. „Daugiau gyvuliukų laikyti neturime galimybių, nes pamainai dar auginame 20 telyčių“, – tvirtino ūkininkė.

Nedidelė dalis karvių – rujojančios, penimos ir neseniai apsiveršiavusios. Jos visą dieną lieka tvarte, o piendavės, ryte pamelžus, išgenamos į šalimais esančias ganyklas ir vakare parvaromos atgal. Nepaisant sunkmečio Genovaitė ir Kostas pašarų kiekio galvijams nesumažino ir raciono nenuskurdino: karvės gauna miltų, siloso ir mineralų.

Nors liaudyje sakoma: „Karvės pienas – ant liežuvio“ (jo kiekis ir kokybė priklauso nuo pašarų – aut. past.), specialistai teigia, kad tam įtakos turi ir melžimo įranga bei guoliavietės. Rūpindamiesi piendavių gerove, vienoje fermos pusėje ūkininkai patiesė guminius kilimėlius. „Ten karvės sveikesnės, nenusimuša kanopų. Naujoje fermoje paslydusios ant cemento 7 karvės susižalojo kojas“, – sakė G. Maziliauskienė.

Karvutės lepinimą pateisina – viena iš juodmargių itin produktyvi: melžiant 2 kartus per dieną duoda 40 l pieno. Iš čekiškiečių ūkio kasdien iškeliauja maždaug 1 tūkst. 300 kg pieno. Produkciją jie parduoda raseiniškių bendrovei „Rimdalė“ ir „Rokiškio pienui“. Svarsto galimybę bendradarbiauti su „Pienas LT“, nes jų kainos šiek tiek geresnės.

Nors G. Maziliauskienės ir K. Dornyko ūkis ir galvijai yra ekologiniai, pienas parduodamas kaip paprastas. „Anksčiau, kai melžėme rankomis į bidonėlius, abejojome, ar sugebėsime išpildyti keliamus reikalavimus“, – neslėpė ūkio šeimininkė.

Pašarus ruošia patys

Ūkininkai turi visą reikalingą techniką: kombainą, traktorius ir padargus: presus, šienapjovę, sėjamąją, mėšlo kratytuvą, srutovežį, priekabų.

Tik grūdams sumalti samdo Marijampolės bendrovės „Repulsas“ malūną. Dalis technikos (traktorius, diskinis ražienų skutikas ir rotacinė žoliapjovė) įsigyti įgyvendinus ūkio modernizavimo projektą.

G. Maziliauskienė ir K. Dornykas džiaugiasi apsirūpinę pašarais – prastoki orai jiems nebuvo kliūtis, nes žolę suko į ritinius ir juos „aprengė“ plėvele. 1 tūkst. 200 ritinių, kurių kiekvienas sveria apie 700–800 kg, bandai užteks visam tvartiniam periodui.

Šiek tiek ritinių dar susuks iš atolo, kurį kaip tik dabar pjauna iš žolių mišinio pagaminto šienainio.

Iš viso ūkininkai dirba 120 ha žemės, bet nuosavos teturi vos 7 ha prie namų. Naudmenas sudaro ne tik pievos, galvijų pašarui sėja avižų, žirnių.

„Mums neprivalu laikyti žalinimo reikalavimų, nes turime daug pievų, bet žirnių sėjame ir nenašiam dirvožemiui pagerinti, ir racionui praturtinti. Žieminiai kvietrugiai padeda sudurti galą su galu“, – aiškino K. Dornykas.

Žemės aplink Čekiškę prastokos, daugiausia priesmėlis, jų našumas tesiekia 36 balus, bet tinkamai parinkus sėjomainą ir augalus šiems ūkininkams pavyksta išauginti neblogus derlius. Vietoj dirvai reiklesnių kviečių jie sėja kvietrugius ir ūkininkaudami ekologiškai sugeba iš hektaro prikulti po 3–3,5 t.

„Parduosime šiek tiek žirnių, gal nuo pašarų liks avižų, nukulsime kvietrugius ir atsiskaitysime už ritinių plėvelę, kuri kainavo 4 tūkst. 300 eurų.

Tokia amžina dėlionė, sau lieka tik duonai. Kartais nevilties akimirką keikiame save, kam ryžomės plėstis, o jai praėjus, vėl save guodžiame, kad su 20 karvių būtų nemažesnė vargo vakarienė“, – atviravo moteris.

Pačioje ūkininkavimo pradžioje Genovaitė ir Kostas buvo ėmęsi perdirbimo, gamino sūrius. Kol kaime gyveno dukra, Genovaitė mąstė apie priestato statybą, galingesnio separatoriaus įsigijimą, planavo pardavinėti grietinę, sviestą, varškę. Dabar, nors gamina ekologišką pieną, apie tokią plėtrą nė negalvoja.

„Perdirbimas – brangi investicija, be to, reikia turėti rinką, o Čekiškė – nutolusi nuo Kauno, bet svarbiausia, kad sumanymams įgyvendinti trūksta darbo rankų“, – žmonai pritarė Kostas.

Svajonės – skirtingos

Ūkio šeimininkas svajoja apie didesnę pieno supirkimo kainą, o Genovaitei vis dažniau kirba mintis kuo greičiau sutvarkyti naujos fermos aplinką. „Reikia išlyginti dirvožemį, užsėti žolyte, bet šiems sumanymas įgyvendinti trūksta pinigų. Vis dėlto manau, kad iki rudens tai pavyks padaryti.

Tvarkingos pievutės neužteks. Prie įvažiavimo pastatysiu 2 tuščiavidurius ritinius ir juos apželdinsiu petunijomis. Pamatysite, taip ir bus kitais metais“, – moters ryžtas nepaliko abejonių.

Apie šį Genovaitės pomėgį liudija daug gėlių, moderniai renovuotas namas, trinkelėmis grįstas kiemas, kruopščiai ir originaliai sutvarkyta sodybos aplinka: lauko židinys dūmus spjaudo iš nasrų drakonams, tigrines lelijas apglėbusi laiko šelmiška ragana, prie laiptų metalinį voratinklį nuaudė voras.

Ar jis šiems Čekiškės ūkininkams neša laimę? „Ir atima, ir atneša – visaip būna“, – šypsojosi Genovaitė.

Ši darniai besidarbuojanti šeima savo ateities su pienininkyste nesieja, pasibaigus įsipareigojimų laikotarpiui fermą su banda ketina parduoti.

„Sūnus dirba Anglijoje, dukra buvo pasiryžusi ūkininkauti, bet pasikeitus gyvenimo aplinkybėms išvyko gyventi į Kauną. Sunku prognozuoti, kaip viskas toliau susiklostys.

Dar 4 metus teks pakentėti, o paskui – matysime“, – sakė moteris.

Jei net nevaržytų įsipareigojimai, kol kas čekiškiečiams nekiltų rankos imtis permainų.

Išpuoselėtos Lietuvos juodmargių bandos jie neprisiverstų parduoti, nes dabar karves superka ir temoka 20 euro centų už kilogramą gyvo svorio.