Šiame name, statytame dar XIX amžiuje, beveik 200 metų ūkininkauja ir gyvena viena giminė. Čia iki šiol kabo dar carinės okupacijos metais už rublį pirktas šventas paveikslėlis.
Tiesa, žemės, kuriose dirba šiandieniniai ūkininkai, ne tos pačios, kaip proprosenelių. Valdos keitėsi kartų, bet namas keliavo paskui šeimininkus ir valdžios vykdomas reformas.
„Senelis gyveno rėžiniame Papiškių kaime. Prieš karą jis spėjo pasinaudoti žemės reforma. Vietoj 5 hektarų, kuriuos turėjo, gavo 21 hektarą ir išsikėlė į kaimo pakraštį. Mes patys žemę gavome 1989 m. pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Kai pradėjome ūkininkauti, atsiėmėme šią žemę“, – aiškina Virgilijus, „Šironynės" sodybos šeimininkas.
Namą teko perkelti į naują vietą. Iki šiol net asla nebetonuota, nors žmonai tai ir nelabai patiko. Rastus pavyko pervežti, bet duonkepę krosnį teko mūryti iš naujo. Čia augo ir vaikai. Vėliau šeima pasistatė, kitą, modernesnį pastatą. Dabar žemės žmogus turi 83 ha, bet tik 40 ha dirbamos.
Virgilijus sako, kad dar pamena laikus, kai name nebuvo elektros. Vakarais kurdavo žibalinę lempą arba balaną. Močiutė keldavosi labai anksti ryte ir užkurdavo krosnį.
„Kai kėliausi į naują, modernų namą, gailėjausi, kad negalime persinešti krosnies. Man patiko joje gaminti. Duona, pyragai kepdavo greitai. Kai žinodavai kiek kurti, buvo paprasta“, – įspūdžiais dalinasi Giedrė.
Šildomoje patalpoje, kuri užima apie 30 kvadratinių metrų, žiemą gyvendavo iki 18 žmonių, nes priimdavo kaimynus, kurie statydavosi namus. Lovų visiems neužtekdavo. Vyrai klodavosi skranda ir miegojo ant plačių suolų ir taip žmonės gyveno mėnesiais.
„21 hektaras, kuriuos tarpukaryje gavo senelis, nebuvo dirbama žemė. Kai žmogus ją gavo, dirbama buvo tik 50 arų. Likusį plotą su arkliu, plūgu ir kirviu atkovojo iš miško ir per keletą metų išplėtė iki 5 hektarų. Tai buvo nepaprastai sunkus darbas. Tam, kad jo neprarastume, aš ir ėmiausi ūkio“, – kodėl ėmėsi šio darbo aiškina Virgilijus ir sako, kad kai atsikėlė į čia, miškas jau buvo pradėjęs grįžti.
Jo paties ūkis prasidėjo nuo savadarbio traktoriaus su „Opel“ varikliu ir vienos karvės. Vėliau augo. Vienu metu turėjo 24 melžiamas karves, tačiau pernai su pieno gamyba buvo baigta.
Šiuo metu šeima ieško naujos veiklos. Gavo leidimą spausti kanapių aliejų ir su šia kultūra sieja savo ateitį.
„Kanapės buvo plačiai naudojamos Lietuvos kaime, tik Europos Sąjungoje jos kažkodėl laikomos ypatinga kultūra. Kitos sritys – duonos kepimas unikalioje krosnyje ir kaimo turizmas“, – ateities planus dėlioja V. Šironas.
Netoliese gyvena dukra, kuri augina keturias dukra ir prižiūri uogų plantaciją. Namą statyti planuoja dar viena dukra. Sūnus Andrius tėviškėje abiem kojom – jo laukuose 15 hektarų kanapių ir kartu su seserimi, auginančia uogas, planuoja kurti naujus produktus.
„Darysim visų vaikų susiėjimą ir pamėginsime suformuoti viziją, kaip įsivaizduojame gyvenimą kartu – galbūt bus nauja bendruomenė su nustatytomis aiškiomis taisyklėmis ir vizija, ko siekiame“, – planais dalinasi Virgilijus.
O kas yra duonkepis ir kokios jo funkcijos buvo senovinėje kaimo sodyboje – žiūrėkite Giedrės pasakojimą.