O šių žemdirbių kelio pradžia buvo labai kukli – nuo kelių hektarų žemės lopinėlio ir arkliuko traukiamo plūgo.
Galutinis rezultatas – ne ūkininkų rankose
„Kiekvieni metai vis skirtingi, - tikina Aušra Ragelienė. – Pasėjęs Povilas sako: kas nuo mūsų priklauso, padarėme, dabar – kaip Dievulis duos. Iš tiesų galime viską padaryti idealiai, bet galutinis rezultatas priklauso nebe nuo mūsų.“
Pavasarį Rageliai ketina ūkį plėsti, yra galimybė išsinuomoti daugiau žemės. Aplinkui, sako, dar yra ir parduodamos. Apie Obelius plytinčios kalvos ir kloniai, miškeliai nėra labai palankūs augalininkystei. Nenaši žemė neduoda ir gausių derlių.
„Lietuvos derlingų rajonų ūkininkai, prikuliantys po 8 t/ha grūdų, kartais net klausia, ar pas mus iš viso apsimoka dirbti žemę. Juk mums prikulti 4 t/ha miežių yra jau gerai. Užpernai prikūlę 5 t/ha kviečių labai džiaugėmės. Visiems buvo rekordiniai metai. Ir pernai sulaukėme neblogo derliaus, ir šiemet.
Tik tiek, kad šiemet supirkimo kainos labai prastos: kas neiššalo ir užaugo, tenka pusvelčiui atiduoti“, - pasakoja sutuoktiniai.
Kai Aušra ir Povilas pirko žemę prieš aštuonerius metus, ji Obelių seniūnijoje kainavo 700 Lt/ha. Šiemet Rageliai už ją jau mokėjo po 3 ir 3,5 tūkstančio. Pasak jų, kai kas už didesnį plotą čia paklojo ir po 5 tūkst. Lt/ha.
Jei prireiktų, Rageliai nesikrato ir galimybės kada nors laikyti gyvulių, nors juos augindami jaustųsi daug labiau pririšti prie ūkio nei yra dabar. Be to, reikėtų ir didelių papildomų investicijų tvartams pastatyti. „Todėl dabar geriau plėsime augalininkystės ūkį. Bandysime pasinaudoti Europos Sąjungos parama. Kai kas mūsų klausia, kokiame pogrindyje lindėjome, kad iki šiol ja nesinaudojome“, - linksmai pasakoja Aušra ir Povilas.
Rageliai paprastai augina vasarinius rapsus, miežius, žieminius kviečius, rugius, grikius. Šiemet pasėjo ir žieminių rapsų – pabandys, kaip seksis. Pernai daugumai Rytų Aukštaitijos ūkininkų jie iššalo. Neišgyveno ir Ragelių žieminiai miežiai, dalis kviečių. „Šį rudenį vis tiek pasėjome 30 ha žiemkenčių, nes manome, kad negali būti dviejų vienodų žiemų. Kai rudenį pasėji, pavasarį būna mažiau darbo. Be to, žieminiai yra derlingesni“, - tokį sprendimą paaiškina Povilas.
Pradėjo neturėdami net savo arklio
Aušra ir Povilas – tikri kaimiečiai, gimę, užaugę ir gyvenantys prie Obelių. Taigi žemės darbai jiems įaugę į kraują.
Aušra, nuo mažens šalia vairuojančio brolio sėdėjusi traktoriaus kabinoje ir troškusi pati vairuoti, traktorių valdyti išmoko jau nuo devynerių. Kai ištekėjo už savo kaimyno Povilo, buvo visiškai natūralu, kad du kaimo vaikai ėmė ūkininkauti.
„Pradėjome sunkiai, nieko neturėdami. Povilo tėvo arkliuko traukiamu plūgu įdirbome savo daržus“, - prisimena A. Ragelienė. Povilui susigrąžinus per 9 ha senelių žemės, pradėjo ūkininkauti. Užaugintą derlių padėjo sudoroti kombainą turėjęs Aušros tėvas.
2006-aisiais įregistravę ūkį, dabar Rageliai dirba jau beveik 100 ha, iš jos 50 ha – nuosavos. Nuo keliolikos hektarų iki dabartinio didelio ūkio Aušra ir Povilas ėjo pamažu, po truputį vis plėsdami ūkį. Stebina tai, kad dabartinį lygį jie pasiekė beveik nesiskolindami ir be paramos.
Kelerius metus taupę, kad nuo arkliuko pereitų prie žemės dirbimo traktoriumi, Rageliai susitaupė 15 tūkst. Lt. Bet tada tas traktorius ėmė ir pabrango! Trūkstamus kelis tūkstančius tuomet jauni ūkininkai pasiskolino iš tėvų, draugo ir traktorių nusipirko. „Kieti buvome, kai jį įsigijome, - juokiasi abu. – Paskui daugiau žemės ėmėm dirbti, išmokas pradėjome gauti, žiūrime – pinigų atsirado. Gavę „lietuviškos“ paramos 9 tūkst. Lt nusipirkom antrą traktorių – baltarusišką.“
Rusišką ir baltarusišką techniką Rageliai pirko todėl, kad ši yra pigesnė, prireikus ją patys moka pasiremontuoti. Modernesnei technikai būtų reikėję skolintis iš bankų, o Rageliai būtent to ir vengė. „Dabar taip ramiai nemiegotume, jei būtume kam nors skolingi“, – patikina pašnekovai.
Metalas palauks, sėja ir derlius – ne
Gali būti, kad Rageliams be jokių įsipareigojimų ir skolų taip pavyko plėtoti savo ūkį ir todėl, kad, be ūkio, jie turėjo ir kitos veiklos. Aušra dirba virėja globos namuose. Šis darbas jai – ne kasdienis. Abu sutuoktiniai dar verčiasi metalo supirkimu. Tam, kad nebūtų be darbo per vasarą, kai po pavasario sėjos laukia rudens derliaus, ir žiemą, kai visus darbus laukuose sustabdo gamta.
„Sėja, kūlimas negali palaukti“, - apie savo darbų paskirstymą pasakoja sutuoktiniai. Vienas samdomas darbuotojas jiems padeda remontuoti techniką, dirbti traktoriumi ir kombainu. Prireikus ir Aušra sėda prie traktoriaus vairo. „Man užvesti traktorių – jokių problemų, - patikina moteris. - Laukuose renkant akmenis važinėjau po laukus, kad samdyti nieko nereikėtų.“
Metams bėgant per 40-metį perkopę ūkininkai pastebi, jog pavargsta greičiau nei jaunystėje, todėl stengiasi nusipirkti technikos, kad kuo mažiau sunkaus rankų darbo liktų, kad būtų lengviau ūkininkauti.
Jau antrus metus planuoja statyti grūdų džiovyklą. Bet šiemet, gavę mažiau pajamų nei tikėjosi, ir vėl negali pradėti įgyvendinti ūkiui būtino projekto. Laimė, pastarieji metai buvę sausi, tad nuimtas derlius buvo gana sausas, be to, prireikus pagelbsti džiovyklą turintis draugiškas kaimynas.
Rageliams labai patogu, kad Audronyse I veikia vienintelė šalyje lietuviškų rapsų aliejaus gamykla – kooperatinė bendrovė „SV Obeliai“, spaudžianti aliejų iš lietuviškos žaliavos. Tad nuimto rapsų derliaus žemdirbiams praktiškai nė nereikia išvežti iš savo kiemo.
Ūkis iš aukštai – kaip ant delno
Įprasta matyti ūkininkus įsikūrus didelėje sodyboje, privačiame name. Bet Ragelių keturių asmenų šeima gyvena daugiabutyje šalia Obelių spirito varyklos ir jaučiasi visiškai tuo patenkinti.
„Nereikia kūrenti. Rytą atsikėlei – šilta, gerdamas bute kavą žiūri pro ketvirto aukšto langą – visas ūkis kaip ant delno“, - gyvenimo bute privalumais dalijasi Povilas. O Aušra prisipažįsta po ūkio sandėlio statybų apie gyvenamąjį namą nebenorinti nė galvoti.
Tėvai džiaugiasi, kad vyresnioji dukra – 18-metė Kristina noriai padeda tvarkytis ūkio sandėlyje. Per vasaros atostogas mergina pirma tėvo, jau 8 valandą ryto, iš namų išskubėdavo darbuotis.
Aušra ir Povilas nekeikia likimo pasirinkę ūkininkų dalią. Būna, kad supyksta dėl nesėkmių. Ypač kai šernai išknisa pasėlius ir beveik namo palangėje „nukasa“ bulves. Bet, metams bėgant, priprato prie visų sunkumų, šie jiems atrodo įveikiami. „Rūpesčių, darbų yra, kad tik nelaimės neužgriūtų, gyventi tikrai galima. Baigiantis metams, prieš Kalėdas, paprastai abu susėdame ir šnekamės, kokie mums buvo metai, ką per juos nuveikėme. Dabar dar – ne Kalėdos, dar neaptarėme ir rezultatų“, - šypsosi draugiška ir geros nuotaikos nestokojanti pora.