Rokiškėnės ūkininkės Giedrės Velžienės gyvenimo istorija kaip tik ir yra tas pavyzdys – nenutraukiamo lietuvio ryšio su gimtąja žeme. 18 metų buvusi miesto ponia, ji paliko vyrą, darbą, patogią buitį ir grįžo šimtametėn tėvų sodybon kaime bei viena „nuo nulio“ sukūrė ūkį. Įveikti visus sunkumus moteriai padėjo neišsenkamas optimizmas ir... dainos.
Gimtinės ilgesys išginė iš miesto
68 metų Giedrė Velžienė ūkininkauja jau 23 metus. Į buvusį mirusių tėvų ūkį Kuosių kaime ji sugrįžo 1991 metais. Prieš tai 18 metų moteris su šeima – vyru ir keturiais vaikais – gyveno Rokiškyje keturių kambarių bute. Giedrė dirbo viešbučio administratore, ir, kaip pati sako, buvo „ponytė“, o vyras vairavo „Rokiškio sūrio“ bendrovės transportą.
„Kai atėjo Nepriklausomybė, pasiilgau turėti ką nors savo. Mano svajonė buvo išeiti į žalią kiemą. Dar ir karvę norėjau turėti. Troškau platumos, erdvės. Reikėjo atsiimti tėvų žemę“, - prisimena moteris.
Tas troškimas 45 metų Giedrę Velžienę ir atginė į gimtąjį kaimą. Vyro ir tada jau suaugusių sūnų norai su Giedrės ateities vizija nesutapo. Tad Giedrė į gimtinę parvyko su dviem paauglėmis dukrelėmis. Vyrai liko mieste.
Gimtinėje stovėjo 1910 m. Giedrės senelių statyta trobelė ir tvartelis. Optimistiškai nusiteikusi moteris griebėsi statybų. Laikraštyje perskaičiusi tuomečio Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Vaclovo Lapės mintį – tikras ūkininkas pirma pasistato tvartą, o tik paskui namą, – moteris taip ir pradėjo. „Nežinojau, kaip statyti, patarimų nesulaukiau. Galvoje sukosi šimtai minčių. O šalyje – virsmas. Bet aš su tokiu optimizmu dirbau, tokia buvau laiminga“, - prisimena ūkininkė.
G. Velžienė pasistatė tvartą, daržinę, garažą, pirtį. Prisipirko medienos naujam gyvenamajam namui statyti. Pasiėmusi kreditą iš „Rokiškio sūrio“ Vokietijoje nusipirko 10 holšteinų veislės karvių. Ūkininkų tuomet niekas nerėmė, narystė Europos Sąjungoje tebuvo Lietuvos svajonė ir siekiamybė, tad viskam reikėjo turėti arba savų lėšų, arba skolintis mokant gana didelius procentus.
Pasmerkė vargti pieno kainos
Pradedančiosios ūkininkės reikalai ėjosi kaip iš pypkės, kol ūmai teko sustoti – krito pieno supirkimo kainos. „Ir aš su viskuo kritau. Nebepasistačiau namo. Pasiėmusi kreditą 23 metus vargau“, - neslepia ūkininkė.
Kreditoriams teko užstatyti visus ūkio pastatus. Buvo metas, kai moteris pagalvodavo, koks kipšas jai liepė įlįsti į tokius didelius vargus. Būdavo vakarais pamelžusi karves gindavo jas į laukus ir žvelgdavo į tamsoje šviečiančius kaimynų langus. „Žmonės sėdi namie, o aš dar su gyvuliais gainiojuosi po laukus. Ruduo, lapai po kojomis čiuži čiuži“, - prisimena moteris apimdavusį keistą jausmą.
Giedrė prisipažįsta ūkininkavimo pradžioje ir apie gyvulius jokio supratimo neturėjusi, nors gimusi ir užaugusi kaime. „Kai ištekėjau, nemokėjau nė valgyti gaminti, išlepinta buvau. O kai atėjau į kaimą, čia visiškai kitas gyvenimas nei mieste.“
Iš pradžių G. Velžienė bėgdavo pas kaimo moterytes klausti, kaip ką daryti. Paskui atsirado ūkininkų konsultavimo centras, tada ten skubėdavo patarimų. Taip ir prasidėjo jos ūkininkavimas.
Užrašė: „Mano kančių pabaiga“
G. Velžienė iki šiol prisimena prieš 23 metus susapnuotą sapną. Tada dar gyveno Rokiškyje, bet jau svajojo apie kaimą. Sapnavo spalvotą sapną: eina žaliomis pievomis, galų gale joja ant žirgo, o aplinkui gyvatė raitosi, lyg nori kirsti. „Mačiau sapne ir didelius pastatus, ir save, įjojančią žalumon. O aplinkui – vyrai, vyrai, vyrai.“
Na, ir iš tiesų gyvenime nutiko taip, kaip sapne. Giedrė apsigyveno žalumoje – miškų ir pievų apsuptyje. O bendrauti reikėjo su daugybe svetimų vyrų: statybininkų, ūkio darbininkų, kaimynų, kviečiamų pagalbon, kai reikėdavo ką suvirinti ar sukalti.
Nors niekas jos nemokė, bet dabar ir pati sako mokanti visokių darbų: ir kirvį rankose laikyti, ir plaktuką, ir pjūklą, ir duoną kepti. Pati vairuoja ir lengvąjį automobilį, ir traktorių.
Išgyventi visus vargus nepalūžtant moteriai padėjo didžiulė meilė tėviškei. Po darbų einant laukais ir takais, menančiais dar Giedrės senelių įmintas pėdas, moterį užvaldo gerumo jausmas. „Man toks mielas šis kampelis, kaip toj dainoj: „Kampeli, širdžiai brangus, esi pasauly tu vienas.“ Ir aš esu laiminga čia“, - sako per 23 metus daug dirbusi ir mažai poilsio valandų turėjusi ūkininkė.
Šiemet, baigusi atiduoti paskolą, ant kredito bylų G. Velžienė užrašė: „Mano vargų pabaiga. Mano kančių pabaiga.“
Dainų klausėsi tvarto statytojai
„Iškentėjau viską viena. Visada esu optimistė. Jei kas sutikęs klausia, kaip gyvenu, atsakau: „Puikiai!“ Kas bus geriau, jei dejuosiu? Nieko. Jeigu būna blogai arba labai sunku, sau pasakau – tik šiandien blogai ir labai sunku, o rytoj viskas bus gerai“, - savo stiprybės paslaptį atskleidžia moteris.
Kai atvyko gyventi į kaimą, Giedrė sako buvusi jauna ir bistri, visada eidavusi dainuodama. Dabar sutikti statybininkai, statę ūkininkės tvartus, jos vis klausia: „Ar tu dar dainuoji?“
Giedrės bičiulių būrelyje – aštuoni senjorai, moterys ir vyrai, iš gretimų kaimų. Visi devyni švenčia savo gimtadienius. Pas sukaktuvininką susirenka apie vidurdienį, o išsiskirsto apie penktą šeštą vakaro, nes visų laukia ruoša ūkiuose. „Kaip mums būna linksma, kiek prisidainuojame. Ir man smagu, būnu tokia laiminga!“ – puikia draugija džiaugiasi gerą balsą turinti ir labai mėgstanti dainuoti G. Velžienė.
Sekmadieniais G. Velžienė nepraleidžia pamaldų. Savo automobilin susisodina kelias kaimo moterytes, neturinčias mašinos, vienišas, ir visos važiuoja į bažnyčią.
Daug džiaugsmo moteriai teikia ir vaikai, anūkėlis Gustas.
Dukra kaime neužsibuvo
Prieš kelerius metus apsigyventi kaime pas motiną ir drauge ūkininkauti buvo nusprendusi ir viena Giedrės dukra. Po to, kai iširo jos santuoka, jauna moteris su sūnumi paliko Kauną. Įkėlusi koją į motinos gimtuosius namus išgražino trobos vidų: nušveitė ir atnaujino senas lubų sijas, pakeitė sutrešusias grindis, senas duris, baldus atšviežino dekupažo technika. Daug svajonių kaime įgyvendinti troškusi moteris įsigijo škotų aviganį ir net žemaitukų veislės žirgą.
„Bet svajonėms įgyvendinti reikia kantrybės. O tai pasirodė ne jai, - neslepia motina. - Kaime reikia dirbti rankas suleidus žemėn beveik iki pažastų ir vos ne 24 valandas per parą: ir anksti rytą, ir vakare, ir naktį, kai gyvuliai veršiuojasi, reikia pas juos bėgti. O jaunam, žinai, kaime? Dirbi, dirbi ir dirbi. Išeiginių nėra, vargas. Na, pasiieškokite, kur lengviau. Visi nori lengvai ir gerai gyventi“, - daro išvadą pašnekovė.
Kaime neištvėrusi G. Velžienės dukra išvyko ten, kur uždarbiauja daugelis lietuvių – į Angliją. O gruodį 14-ąjį gimtadienį atšventęs Giedrės anūkas Gustas liko gyventi pas močiutę.
Didžiausias pagalbininkas – anūkas
„Anūkėlis liko pas mane, jam čia patinka. Jis mano didžiausias padėjėjas“, - džiaugiasi G. Velžienė. Pasak moters, net kai gyveno Kaune, Gustas nuolat atvykdavo į kaimą. Dar visiškai mažiukas padėdavo močiutei gyvulių aptvarus tverti, būdamas trejų iš ganyklos namo karves gindavo. „Juokais vadinau jį Berniuku-Žirniuku“, - prisimena moteris.
Anot močiutės, Gustas nuo mažens ne tik labai myli gyvulius, bet ir karves melžia, žino jų vardus, moka visus kitus ūkio darbus. Mažus veršelius girdyti buteliuku – irgi vaikinuko pareiga, kurios nesikrato. Berniukas vairuoja ir mažą vokišką senelės traktoriuką, juo šeria karves. Matydami kol kas nediduko Gusto vairuojamą techniką žmonės juokauja, kad traktorius vienas važiuoja.
Kamajų gimnazijoje besimokantis Gustas per atostogas aplanko ir Kaune gyvenančius senelius, ir tėtį Anglijoje. Bet didžiąją vasaros dalį su draugais „neišbrenda“ iš Aukštakalnių ežero. Vakarais, kai Gustas namo grįžta su draugais, Giedrė duoda darbo ir jiems. „Paskui aš vaikams ką nors skanaus pagaminu, - džiaugiasi savo jaunaisiais padėjėjais ūkininkė. – Tėvai mokytojai, todėl nebijodami pas mane išleidžia savo vaikus, žino, jog yra darbo ir žiūriu drausmės, o vaikai dar ir gyvulių pamato.“
Bedarbių dirbti ir pyragais nepriviliosi
Ypač sunku Giedrei būtų buvę verstis be anūko pagalbos anksčiau, kai samdomais darbininkais pasikliauti negalėdavusi. „Darbininkų visokių būdavo, pijokų. Ir techniką sulaužydavo. Tik dabar pas mane tvarka“, - sako ūkininkė. Šiuo metu ji samdo vieną darbininką – iš Rokiškio atvykstantį 23 metų Andrių. Giedrė jam negaili gražių žodžių – geras, darbštus, patikimas.
Kai kada motinos ūkyje pagelbėja ir vienas sūnus, gyvenantis bei dirbantis Rokiškyje. Kitas sūnus, anot Giedrės, po Europą važinėja. O vyrą moteris palaidojo prieš penkerius metus.
Tradiciškai pasiteiraujame, ar vietoje, kaime, nėra darbininkų pasisamdyti, kam gi jų ieškoti mieste? „Eikit!.. – numoja ranka ūkininkė. – Jaunos šeimos pašalpas gauna, kam jiems dirbti? Anksčiau dar paprašydavo prireikus nieko kito nesikviesti į pagalbą – tik juos, o dabar su pyragu nepriprašysi, nesąmonė. Aš, sena moteris, moku ūkininko mokestį, „Sodrai“, sveikatos draudimą. Kam? Visą gyvenimą mokėjau ir moku, kad jiems, nieko nedirbantiems, būtų ką mokėti. Lietuvoje valdžia nori, kad niekas nedirbtų“, - pirmą kartą per visą pokalbį pasigirsta negatyvios natos ūkininkės balse.
Rūpestis – kam palikti ūkį?
Dabar G. Velžienės tvarte mūkia 80 galvijų, iš jų – 50 melžiamų karvių. Melžiama mechanizuotai, tvartas – modernus: su visais patogumais – dušu, šiltu vandeniu, pieno šaldymo įranga. Viską įsigijo pasiėmusi paskolą. ES parama pasinaudojo tik įsigyjant žemės ūkio technikos.
Tiesą sakant, tokio švaraus tvarto ir tokių švarių karvių kaip G. Velžienės dar niekur neteko matyti. Paprastai tokiu metų laiku tvarte laikomi galvijai nelabai gražiai atrodo, jų pasturgaliai ir šonai būna apskretę. O G. Velžienės galvijų kailiai – švarutėliai, po tvartą gali vaikščioti ir su šliurėmis, mėšlo nematyti, po kojomis čeža tik šienas.
Baigusi išmokėti paskolą G. Velžienė dabar pieną parduoda nebe „Rokiškio sūriui“, o kooperatyvui „Pieno puta“.
„Dabar aš laiminga. Šiuo metu graužia rūpestis tik dėl to, kam reikės palikti ūkį. Anūkėlis anksčiau galvojo čia likti, bet dabar jį paviliojo kompiuteris. Kas ten žino, kaip bus toliau. Matysime“, - svarsto moteris ir planuoja, kad anūkėlis netrukus mokysis jodinėti jo mamos įsigyta kumelaite. Kol kas ja buvo tik grožimasi. „Labai gražu stebėti, kai vasarą kumelaitė ganosi, bėgioja. Sušvilpi, pribėga artyn. Krivinė jos vardas.“
Mums jau ruošiantis išvykti namo iš mokyklos sugrįžo ir Gustas – labai mielas, šviesaus ir protingo žvilgsnio vaikinukas. „Iki 10-ies metų neabejojau, kad liksiu gyventi ūkyje, o dabar nežinau“, - prisipažįsta jaunuolis.
Na, iš tiesų laiko apsispręsti dar yra užtektinai. O jaunam žmogui reikia ir pasaulio pamatyti. Kad namo sugrįžti būtų maloniau.